Po galais, nerašykite tokių makabriškų ir neteisingų antraščių,
kaip kad „tikrovės reikia bijoti“. Kai esi susijęs su žmonėmis, su
kokia nors jų grupe, ir jei esi atsivėręs, tai kaip kempinė sugeri
visas dvasias ir visą jų veikimą -  blogą ir gerą. Nenoriu nuslysti į
pigią ezoteriką, bet man ši savaitė, kada „tikrovės reikia
bijoti“, buvo (ir kol kas tebėra) klaiki. Sirgau taip, kad teko kviestis
greitąją, atsidūriau ligoninės priimamajame, bet,  išsikoliojusi su
gydytoju ir pasiuntusi jį šikti (o jis mane iš esmės išvarė,
įžiūrėjęs galbūt kokį nors nocebo efektą), tą patį vėlų vakarą
grįžau namo ir atsiguliau nutarusi - tebūnie insultas ar infarktas,
daugiau nebeturiu jėgų niekam. Sveikatą, kurią buvau susigadinusi iš
dalies dėl savo kaltės, atgavau, bet gresia kita nelaimė atsidurti už
ribos, neberašysiu kokios. Tai priklauso jau nebe nuo manęs, o nuo kitų,
ir savos psichikos nusiteikimais to nepaaiškinsi, kaip tai mėgsta daryti
cėcė. Be to, jis pats, kaip pastebėjau, buvo ganėtinai liūdnai
nusiteikęs. Teoriškai žinau, kad nieko nereikia bijoti, viskas Dievo
rankose, bet jūs pabandykite tai įgyvendinti. Pažiūrėsiu, kaip seksis.


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17191