Kaip supratau, tavo klausimo esmė yra Dievo regėjimo būdai. Iš tiesų
teigiama, pvz.,1Tim 6,16, kad Dievas „gyvena neprieinamoje šviesoje,
kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti“. Arba Evang. pagal Joną:
„Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus - Dievas
(...) mums jį atskleidė“. Tačiau pats Dievas gali apsireikšti
žmonėms įvairiais būdais - vienam žmogui, bendruomenei, istorijoje.
Jis, kaip tobulas pedagogas, apsireiškia žmonėms pakopomis. Vienaip jis
kalba Senajame Testamente, kitaip Naujajame (per Sūnų). Turbūt esi
skaitęs, cėce, kad NT (1Kor 13,12) pasakyta, jog „dabar mes regime lyg
veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet (po mirties) regėsime akis į
akį“. Galėčiau pasakyti, kad Izraelio pranašų ir Jėzaus veikla tam
tikru aspektu panaši. Pranašai tam tikru būdu, t.y. simboliniais
veiksmais priartindavo ateitį, „atverdavo ją“, panašiai kaip ir
Jėzus, dabar jo veiklos nebeaiškinsiu. Pranašo Amoso Dievo regėjimas
buvo dvasinis („Pamačiau Viešpatį, stovintį prie aukuro“), jis
neregėjo Dievo „be uždangos“, taip sakant:). Ir dabar mes Dievą
pažįstame/regime tiek, kiek esame tyri. 1Jn laiške sakoma, kad „nė
vienas nusidėjėlis jo neregėjo ir nepažino“. T. p. ir tikrovė mums
atsiveria tiek, kiek pažįstame Dievą. Tikrovė (Dievo sukurtoji) negali
būti nei asmuo, nei poliasmuo, jos negalima sudievinti, tai yra ne kas
kita kaip panteizmas. Tikrovę kuria ir pats žmogus, nes jis yra laisvas.
Tačiau žmogaus laisvė, tiek, kiek ji skiriasi nuo Dievo laisvės, yra
tik laisvė nusidėti, t.y. nelaisvė. Tikrovės baimė yra nelaisvė. Tai
tiek, kiek žinojau, parašiau. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17191