gal kiek per daug, bet suirzau dėl to, kad, mano galva, čia eilinį
kartą pasireiškia mūsų laikų bėda, kai vienoje srityje prasilavinęs
žmogus staiga pasjaučia universaliu autoritetu ir perkelia į sau
svetimą kalbini žaidimą ar pasaulį naivias įžvalgas visiškai
nesuvokdamas ir nejausdamas, kiek jos nė į tvorą, nė į mietą.
Įmantriau pasakius, ontinis autoritetas (statusas, socialinė pozicija
valdžioje ar savo srityje) painiojamas su episteminiu autoritetu (tam
tikros kitos srities išmanymu); jei esu medicinos profesorius, galiu
profesoriįškai kalbėti ir apie filosofiją ar matematiką, ar politiką;
deja, ne visada; ir vien sveiko proto dažnai nepakanka; reikia tos srities
praktikos, ilgų studijų; nesakau, kad negalima kalbėti, bet reikėtų
suvokti ir pripažinti ir savo ribotumą ir kukliau formuluoti paraiškas;
daugiausia kvailų ginčių ir kyla dėl to, kad vienos srities sąvokos ir
supratimas neteisėrai perkeliami į kitą sritį ir iškyla
pseudo-klausimai, tariamos problemos, gaunasi makalynė, virstanti
triukšmu ir asmeniškumais; "Ak, atsakykite: ar gydyti žmogų vis dėlto
prasminga?"   Jeigu už tokią intonaciją dedate pliusą, tai labai jus
užjaučiu.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17317