Manau, kad šio straipsnio tikslas pasiektas: jūs jau atsakėte į iškeltą paskutinį klausimą :) Galbūt tai ir yra svarbiausia, t.y., svarbesnė diskusija nei vienoks ar kitoks atsakymas. Turint omeny minėtus kūdikius, tai aš asmeniškai nenorėčiau, kad mano vaikas, gimęs, pvz., 22 savaičių, liktų gyvas, nes tikriausiai jam PO TO siaubingą gyvenimą teks gyventi. Tai yra, manau, gydytojai ir visuomenė turėtų ne vien gelbėti tokius sergančius, bet ir pagalvoti, ką jie veiks toliau, kaip jie gyvens. Kad nesikels iš lovos, neprotaus, bus paralyžuoti, galbūt gulės vegetacinėje būklėje visą likusį gyvenimą? O tie, kurie serga nepagydoma liga, tarkime, paskutinės stadijos vėžiu? Kenčia skausmą, vartoja žudančias morfino dozes? Ar jiems ne paprasčiau tiesiog nustoti kankintis? Bet ne: gydytojai ir įstatymai to Lietuvoje niekada neleis, jiems patinka jaustis visagaliais gyvybių gelbėtojais. Manau, yra situacijų, kada tiesiog HUMANIŠKIAU yra leisti pačiam žmogui pasirinkti, gydytis ar ne. Kartais humaniškiau yra leisti žmogui tiesiog ORIAI numirti. Apie vaiką, gulintį po nuolaužomis čia niekas nekalba. Tai yra pagalba, kuri turi prasmę. Vaikas išgyvens, jo gyvenimas bus pilnavertis, jis pagys. Arba pagalba gimdančiai moteriai. Arba paslydusiai bobulytei :) Tarkime, yra tokių ligų, dėl kurių pats žmogus yra kaltas: pavyzdžiui, alkoholikas gėrė visą gyvenimą, susigadino kepenis, o po to valstybė išleidžia milijonus transplantuodama jam naujas. Ar prasminga tokia pagalba? Gal geriau reikia daryti viską, kad visuomenėje alkoholis būtų kuo mažiau prieinamas? Arba su rūkymu: rūkė rūkė, po 10 metų - plaučių vėžys. Na ką, gydykite dabar mane, prašau, nors pats sveikatą susigadinau :) Kitas pavyzdys: kuo daugiau atliekama, tarkime, Cezario pjūvių, tuo didesnė tikimybė išgyventi toms, kurių yra per siauras dubuo, kad pačios pagimdytų. Tuo daugiau gimsta naujagimių, kurios vėliau užauga ir pačios gimdo, kurių dubenys taip pat bus siauri, ir joms Cezaris taip pat bus atliekamas. Tai yra, medicina daro savotišką "meškos paslaugą", leidžia išgyventi ir daugintis iš esmės sergantiems žmonėms - iki kokio lygio bus nusileista? Kada bumerangu mums gamta tvos taip, kad jau daugiau nebenorėsime vaidinti daktarų aiskaudų? Arba humaniškų geradarių? Na, tai tik diskusija. Jei jau autorė pasirinko mediciną (kaip supratau iš straipsnio pradžios), tikriausiai ji mano, kad gydyti žmogų vis dėlto yra prasminga. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17317