na, ką gi, jūsų komentarus įdėmus ir detalus. šiek tiek atsliepėt į mano truputį provokuojančias pastabas, šiek tiek pridėjot pati prisipažinsiu, negalėčiau užtikrintai paneigti kūno ir sielos (ar , dar, kaip siūlo po palme, dvasios) perskyros; šiomis sąvokomis, šiuo dualizmu operuoja ilgametė tam tkros filosofijos, teologijos, o ypač teosofijos tradicija. Ji kaip savitas kalbinis žaidimas turi savo raciją, formuoja tam tikrą gyvenimo formą, pasaulėžiūrą, netgi "pasaulį". aš jį šiek tiek suprantu, bet jis ne mano. negaliu priimti jo (šios skirties) kaip neabejotino, savaime suprantamo atsparos taško. pasikartosiu, mano intencija kalbant apie kūbną būtų išsiversti be šio dualizmo, kažkaip iš jo ištrūkti, pažvelgti kitu kampu. neslėpsiu, dagiausia čia kliaujuosi wittgensteino įžvalgomis, taip pat merleau-ponty ir deleuzo. wittgensteinas mano galva buvo intensyviausias praėjusio amžiaus mąstytojas, tačiau ir juo negalima veinareikšmiškai kliautis. filosofavimą taip ir suoprantu, kai niekas nepriimama kaip neginčytina, kaip jau neabejotina ir savaime suprantama; šiuo atveju - tai skirtis tarp kūno ir sielos; ar net pats sielos egzistavimaspripažįstu, tai gal nelabai susiję su šio srraipsnio tema ir veikiau daugiau man pačiam svarbūs dalykai; tad čia apie tai liausiuos; kažkodėl man vis primetat negatyvumą, kaip pirminį impulsą reaguojant į įį tekstą, kažkokią asmeninę nuoskaudą, nesėkmę, prastą miegą ar pan., kitaip tariant, atvirai ar užuolankomis naudojate argumentum ad homini. gal ir suteikiau ta šiek tiek pagrindo, bet, dėkodamas, už jūsų gražų ir kruopštų laišką, vis dėlto norėčiau perkelti kalbą nuo asmeniškumų į pačią teksto temą. juolab,kad ir ivsė savo komentaru tai skatina. abejojama, ar verta gydyti žmones ir pateikiami kažkokie migloti veislės gerovės argumentai, paremti evoliucijos ar progreso mitu; nuo žmogaus, individo kaip tikslo, kuriam ir turi tarnauti gydytojai, pereinama prie spekuliacijų apie veislės kokybę, etc. kur viskas gan iš piršto laužta; nuo kas prie kiek kainuoja ir pan. čia, manau, svarbu tam tikra trapi, bet principinė, netgi lemtinga riba; kuri tokiame svarstyme ir yra peržengiama. vieną kartą sutikus, kad dėl veislės gerumo nereikia gelbėti ( =reikia atsikratyti) šio ar kito individo (su apgaulinga šneka apie jo paties gerove atc.), per=engiamas pats asmens kaip tikslo paties savaime principas ir jau toliau, kur bus ta riba, kur reikia sustoti- visai nebeaišku; vieną kartą nužudžius (išdavus), toliau jau lengviau ir pigiau ir ciniškiau... ir atikrai atsiras argumentų, kodėl nevertėtų išsaugoti ir to ir ano paliegesnio, kol galų gale paaiškės, kad be kelių vos ne robotų, beveik nelieka nė vieno, kam tiktų gyventi (ar neturite nė vieno kokio sumauto negražaus spuogo, ar kryptelėjimo? ar gali spėti, kad tavo vaikas nepaveldės gal iš prosenelių kokio negerumo); kai atsisakoma tokio principo, pereinama į tokios kalkuliacijos perspektyvą, viskas iš esmės tampa galima ir nebėra stabdžių; todėl čia ir reaguoju, o ne dėl asmeniškumų. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17317