tikėjimas ar netikėjimas nėra jokia atgyvena, tai konkretaus žmogaus dabartis, gyvenimo dalis. krikščionybė neatlaiko kritikos, neatsako į kai kuriuos, jau šimtus metų jai užduodamus, klausimus. o tie klausimai kyla vis naujų kartų žmonėms, pradedantiems mąstyti. todėl peršasi logiška išvada: Dievo, kokį jį piešia krikščionybė, nėra. o kitoks ar yra? žmogus nepajėgus tai sužinoti tikrai, jis gali tik daryti prielaidas, visada turėdamas galvoje, kad jos gali būti klaidingos. ir kai bandai mąstyti, koks gali būti dievas, jei jis yra, tai prieini iki tokio aprašymo, kurį kažkada pateikė xXas, o man visai pritiko jam Nieko vardas. bet paskui galvoji: ne, čia vėl kažkas ne taip, kažkas nesueina: Niekas negali būti ta kryptinga ir racionali jėga, veikianti visą gamtos gyvybę. o juk ta jėga - vienas iš pagrindinių argumentų dievo buvimui pripažinti. kitas argumentas - moralės dėsniai - tie, kuriuos žmogus yra suformulavęs, ir tie, kurie veikia kažkaip (tarsi?) be žmogaus įsikišimo, apie kuriuos sakoma: "tai Dievo ranka". bet gal šitie dėsniai irgi kyla iš gamtos, iš mūsų psichikos... tada antrasis argumentas susivestų į pirmąjį. --- beje, nepriskirčiau savęs agnostikams, nes tai yra etiketė, o etiketė iš esmės irgi yra dogma :) ir ji, bjaurybė, atvelka su savimi krūvą man visiškai netinkančių, nepriimtinų detalių. o aš už buvimą be dogmų :) -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16599