Neturiu avių, tik šuniuką Pipą, tai apie jį ir bus kalbama. Jį,nekilmingą pamestinuką, priglaudė Vilniuje globos namai. Savaitę uždarytas metaliniame narve liūdnai stebėjo mažylius šuniukus, linksmai šmižinėjančius po visą butą. Jis, kaip kiti beglobiai šunys ir katės, linksmos simpatiškos merginos savanorės būdavo pamaitinamas ir išvalomas. Pipas man patiko iš karto. Nedidukas, tačiau kresnas, santūrus ir begalo protingas, rimtas žvilgsnis. Nepasakytum, kad jam tik 5-6 mėnesiai. Juoką kėlė jo ypač didelės stačios ausytės ir ilgas smailas snukutis. Kol tvarkėme dovanojimo dokumentus, žmona paėmė jį iš narvo ir laikė prisispaudusi glėbyje iki kol parvykome į sodybą. Šuniukui ji tapo dievu. Pipas neatsitraukia nuo jos nei per žingsnį, lyg prisiklijavęs. Jei žmona išeina palikdama jį namuose, Pipas atsitupia prie durų, ir gailiai tyliai inkščia. Protarpiais tylomis paverkia, pakukčioja kaip vaikutis. Nepaprastas panašumas. Suspaudžia net mano akmeninę širdį. Pravėrus duris, strimgalviais puola laukan ir tol jieško, kol suranda. Iš džiaugsmo šokinėja aplink laimingas. Jei kas mėgina prieti prie žmonos, ar, neduok Dieve,ištiesia ranką pasisveikinti- Pipas baisiausiai kriokdamas puola. Jis ir miega šalimais, saugo. Tik praėjus pusmečiui Pipas pradėjo pripažinti mane. Pašauktas atbėga. Nuostaba ima matant tokio mažuliuko spirgo meilę, pasitikėjimą,prisirišimą, atsidavimą savo viešpatei. Manau, kad jei yra siela, tai Pipo ji net didesnė, švaresnė nei kai kurių žmonių. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16599