tikiu vienu dalyku, kad tiek popiežius tiek nojus yra žmonės, o žmogus silpnas daiktas, ypač pagundų akivaizdoj. ir sutinku, kad dvasininkai yra labiau gundomi (suprantama - šitoks spaudimas hormonams), bet man mažai paguodos, jei mane nuo ištvirkavimo bando atkalbėti tas, kuris pats į tai nespjauna. o ta šeimynėlė, na , tas popiežius - tai sakyčiau vienas iš dviejų: arba pats šėtonas tuomet buvo užvaldęs švento Petro sostą (tada būtų galima paaiškint ir visą Renesansą, nes tai vyko XV-XVI a), arba ponas Dievas sumanė pašposint. kalbama apie Bordžijų (Ispanijoje, iš kur jie kilę, pavardė rašoma Borja ir tariama Borcha, nors Aragono tarme, kur jų šaknys, tariama bordžia, kaip ir valensijoniškai arba kataloniškai šeimynėlę. Tas popiežius tai Aleksandras VI - rodrigo borja, prieš tai jų giminėj buvo dar vienas popiežius kalikstas kažkuris. o jo dukra - Lucrecia Borja. Yra požymių, kad prei jų buvo prisisukęs velnias - galima spręsti iš to, kad visi jie kažkaip sugebėdavo išsisukt iš beviltiškų situacijų ir visur turėt viršų, kažkokio nežmoniško gyvybingumo. (prisiminkime G. Rasputiną Nikolajaus II rusijoje). Beje, popiežiaus anūkas ar tik ne franciskas - tapo šventuoju. Jis ko gero vienintelis iš jų turėjo pašaukimą dvasinei tarnystei, bet jam neleido, kol sulaukęs 40 metė pasaulietines tarnybas ir tapo vienuoliu ar kažkas panašaus. nors turėjo šeimą ir 8 vaikus. labai nusipelnė jėzuitams, ir kažkaip šalia jo atsiranda pirmo Vilniaus universiteto rektoriaus Petro Skargos pavardė. Vėliau buvo kanonizuotas. Ispanijoje Gandijoje, ten jų tėvonija, - gimtinė Xativa/Jativa (Šativa/Chativa) netoli - stovi paminklas visiems 7. ir visai garbingai. Pasirodo tėvas Alaksandras VI, jo durka Lukrecija ir t.t. buvo ne tokie jau blogi žmonės. Ypač mecenavo meną - Ticianą ir t.t., šiaip padarė gerų darbų. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17452