Kai mane visiškai užknisdavo ir įvarydavo į neviltį šatėnų (kuriems ir aš priklausau) palaidumas ir visoks kitoks negerumas, aš pradėdavau melstis, kad jie išnyktų. Bet paskui pasidarydavo gaila. Geriausia, kad neišnyktų, bet būtų kitokie. Ivse, čia tau rašau, nes kam nors kitam tai pasirodys ne tik kad nelogiška, net ne atsitiktinumas ir net ne sutapimas, o kvailybė. O man tai būtų pati logiškiausia pabaiga. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17454