valandelem liudna, o paskui kaip ir juokinga. ka tik isejau nepasiemus raktu, nes zadejau daugiau namo nebegrizti. bet va grizau, tik siek tiek pasivaiksciojau. tie, kas mane paupy sutiko - motinos su vezimeliais ir begiotojai raumeningom kojom - turejo issigasti mano rustaus veido. bet greiciausia prasilenkdavo net nezvilgtereje. prisipazinsiu, ir anksciau budavo, kad jau kraudavausi cemodana, atseit, palikt visus ant visai. kai isvesdavo is kantrybes. tik kai niekas perdaug nestabdydavo, tik patyliukais vaiksciodavo aplinkui (gal netgi laukdami kol isvyksiu), tai paskui ta cemodana iskraudavau. nes kurgi as eisiu, dieve mano. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18995