vakar kalbejomes apie siknovu rumu koklinius pecius. man pasakojo kaip buvo reikalaujama koklius daryti viens i viena, pagal liniuote. man net parode toki suda istorika odine striuke, kuris reguliavo tiksluma. is supistos jobanos piliu direkcijos. kai senoveje tie peciai buvo daromi is tikruju (ne taip kaip dabar - dekoratyviniai, nes jeigu butu tikri, su visu veikianciu vidum, tai perdengimai neatlaikytu. tikriausia perdengimai yra putoplastiniai), amatininkai koklius spausdavo nuo medines formos gana spontaniskai. vienas iseidavo kreivesnis, kitas truputi nuslydes, o trecias nevisai atsispaudes. tame ir zavesys. dabar buvo liepta glazuruoti pulverizatorium, is apacios ir is virsaus patonjuojant (vos nesusivemiau). kas tau anksciau pusdavo glazura? budavo mirkoma ir tepama. atspalvis keisdavosi priklausomai nuo glazuros storio ir nuo to, kurioj vietoj krosny koklis degdavo, nuo to, kiek gaudavo karscio. dabar viskas turi buti vienoda, nes remai pjauti su freza, o grindu plyteles - dvarcioniu. ir krosnys turi derintis. dar sake, kad tu rumu komanduojanti architekte yra duru dura. va del architektes tai nesistebiu ne kiek. vienzo, tie siknovu rumai bus vieningai slykstus. manau, kad kojos ten nekelsiu. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18995