Kai saulę - jaunystės skaidrią saulę nešiojau savo širdyje, tą kitą saulę - dangaus liepsnotą saulę, kur dieną nuo nakties šviesos ir šilumos atsieja srautais, niekinau! O šiandien, kai širdyje ir šalta, ir tamsu, ir naktį nuo dienos atskirti nebemoku, aš į dangaus ugninę saulę tiesiu maldaudamas rankas: -O tu, kurios aš šilumą ir šviesą matau kiekviename būties krisle, apšvieski ir mane, sušildyk ir mane, kad vėl kaip andai degčiau ir liepsnočiau ir kad yra naktis, žvarbi, niūri, kaip andai nežinočiau. - O ji atsakė man: -Jei tu savy savosios saulės neturi, tai veltui šildyčiau ir šviesčiau. širdy vis tiek glūdės naktis žvarbi, niūri. VINCAS MYKOLAITIS PUTINAS -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18995