Labas rytas, Vakarėli. Na, tos moteriškaitės čia nori mane sugraudinti,
išauklėti, kad nebūčiau tokia kietaširdė, pabaisa ir visokia kitokia
:). Bet kaip tyčia gyvenu ten, kur lauke nuolatos šlaistosi keletas
katinų. Nuolat trinasi prie durų, kniaukia, prašo ėsti. Buvo baisiai
sulysusios, atšėriau, o mažiuką jau baigiu prisipratinti į gryčią.
Mat tos visos katės kone sulaukėjusios, pragyvena savarankiškai, nors
ėsti nesidrovi paprašyti. Kai pamato mane, vos neparverčia - pinasi tarp
kojų, zuja ratais aplinkui, visur lydi. Mažylis suvis kvailas, dar nemoka
kaip reikiant orientuotis. Kol buvo visai mažas, didžioji Katė Motina
rūpinosi juo, tempė ką pagavusi, net iš šuns vogdavo.  Čia nuo seno
katės ir kiti gyvuliai buvo savo vietoje, žmonės - vėlgi savo. Užtai
pasiuntu, kai tos vietos supainiojamos. Nežinau, jei turėčiau mieste
katiną ir pinigų, gal ir aš tempčiau jį pas veterinarą, bet abejoju.
Gyvuliai, jei tik žmogus nesugadina jų prigimties, patys išsigydo. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18995