PIRMAS SONETAS / T. Marcinkevičiūtė / Mes trokštame, kad suvešėtų gėlės / Te grožio rožės niekad nenuvys, / Bet jei mirtis tarp jų jau įsivėlė, / Lai palikuonis prisimins jas vis. / O tu, savų akių šviesiųjų vergas, / Savimyloj degi tartum ugny, / Kad iš gausumo būto liktų vargas, / Nes ir save lyg priešą kankini. / Tu – papuošalas šio pasaulio naujas, / Pavasarį tu skelbi taip karštai, / Tu pumpuru bergždumui atnašauji, / Tu šykšti, bet šykštėdamas švaistai: / Gailėk pasaulio ar kitu būdu / Lieki tu su kapu savuoju vienu du. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19224