S. Geda /
 Geidaujame, kad vaismedis kerotų / 
Ir leistų atžalas, ir viskas klotųs dailiai, – / 
Tegu sau krinta žiedlapiai nuo rožių, / 
Bet ūgliai jas atsimena su meile: / 
O tu, patsai save įsižiūrėjęs, / 
Gražumui savo viską atiduodi, / 
Didžiausią turtą leisdamas ant vėjo, /
 Pats sau esi ir priešas neraliuotas. / 
Tu žemės papuošalas vienadienis; / 
Pavasaris, kurį skelbi, neilgas, /
Esi pradėtas, nieko nepradėjęs, /
 Gobšuolis, išlaidautojas niekingas. / 
Gailėkis sau, tačiau iš gelmenų / 
Išleisk daug ūglių, atvašų liaunų.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19224