A. Churginas /
Iš gero medžio laukiam atžalos, /
 Kad ji pratęstų mirštantį jo grožį. /
 Nuo rudenio šalnos nuvyto rožė, / 
Bet greit kita jos vietoj suliepsnos. / 
O tu, susižavėjęs savimi, /
 Eikvoji tuščiomis brangiausią lobį, / 
Lyg meilės priešas, tu jos turtą grobi /
 Ir savyje vien sau jėgų semi. / 
Tu, šio pasaulio žiedas išdidus, / 
Pavasario skelbėjas trumpaamžis, /
 Tu, kaip šykštuolis, viską pasiglemžęs, /
 Patsai save skriaudi, skriaudi kitus. /
 Nenešk į grabą dovanos retos, /
 Kurią gavai iš motinos gamtos!

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19224