JAlexoid wrote: > Ble, tik nereikia zmogui siulyti kita zmogu "apipisti" ir i bankorota > varyti, arba iki savizudybes. Ir tai Lietuva nepasizymi savizudybiu mazumu. > > Aisku cia priklauso nuo abieju zmoniu geranoriskumo. > O jei abu asilai ir/ar sukciai, tai niekuom nepadesi. Vienas ir/ar kitas > ieskos kaip is sitos situacijos pelno gauti, o ne skriaudas padengti. > > Ir taip prisidengiame krikscionybe, turint savo kaimynui gylu pikti. > Visgi jei butumeme "zmoniskesni", tai ir lengviau sioje salyje butu > gyventi. Tarkim jeigu variantas toks: a) Sklypo savininkas turi kur gyvent ir jam nereikia kaimyno namo b) Netgi jeigu ir reikėtų, jis neturi pinigų, kad atpirktų nors pigiai c) Ta žemė yra paveldėta iš tėvų, jis čia užaugo ar dar kokios rimtos priežastys, kurios neleistų keistis/parduotis sklypais d) Sklype jis pats buvo numatęs statyt namą/kept šašlykus vasaromis, todėl tas namas jam tiesiogine prasme trukdo. Tai kaip čia dabar? Jeigu tiesiog aš nenoriu parduot to sklypo, tai aš jau būsiu asilas ir ieškantis pelno? Kur man kišt tą krikščionybę ir skriaust save parduodant/keičiantis namais? Ar už kvailus poelgius neturėtume atsakyt mes patys, o ne kiti? Manau, kad būtų nesąžininga kaltinti sklypo savininką savanaudiškumu, siekimu pasipelnyt ir nežmoniškumu, nes šioje situacije būtent jis yra nukentėjusioji pusė. Dėl kito asmens "pasiloxinimo" dabar jis turi nemigas, "nervatriopkes" ir dar biesas žino ką.