Signalizacija <signalizacija.master@gmail.com> Wrote in message:
> Tu tik daauk iki mano šūdų, GOSTO dešros gerbejau :)
> 






Anastasija Mironova

Piliečiams, kurie dar prieš 25 metus šluostėsi užpakalį
 laikraščiais, aprašinėtais toksiniais poligrafiniais dažais, o
 dabar ilgisi tarybinės dešros, paaiškinu:

Maisto vis mažiau, o kalbų apie jį vis daugiau. Dar daugiau apie
 maistą kuriama mitų. Ypač, kažkodėl madinga, šiandien prisiminti
 tarybinę dešrą ir triskart prakeiktus tarybinius
 GOST’us.

Brangūs tarybiniai romantikai, GOST’ų (  –
 valstybinis standartas) jūs neskaitėte. Geriausiu atveju apie
 juos jums pasakojo tas, kuris perskaitė pirmuosius keletą
 puslapių ir su palengvėjimu atsiduso: na ačiū Dievui, į dešrą
 „Stolovaja“ buvo dedama 99% mėsos!

Žinote, į tą pačią „Arbatinę“ dešrą, kurios niekas nevalgydavo,
 pagal GOST’ą buvo dedama 70% antros rūšies jautienos, 20% pusiau
 riebios kiaulienos ir 10% šoninės. Tačiau, kaip bebūtų, ši dešra
 akivaizdžiai trenkė kartonu. Kodėl? Tai todėl, kad GOST’ai turėjo
 plačius papildymus, kuriuose skrupulingai buvo aprašoma, ką ir
 kuo gamyboje galima pakeisti: mėsos masę į kaulų nuoviro mišinį,
 krakmolą ir maistinę plazmą, emuliuotus augalinius riebalus
 margarine ir svieste „Sumuštinių“ – į mineralinį aliejų
 (atsimenate kai sviestas keptuvėje sproginėjo palikdamas paskui
 save juodą dėmę ir degutu dvokiančią tuštumą?). GOST’ai buvo
 pastoviai redaguojami, kai kuriems produktams kiekvieną sezoną,
 priklausomai nuo skerdimo, primilžio normų, derliaus,
 importo…

Štai įžymusis dešrų-dešrelių  23670-79 ( htt
p://docs.cntd.ru/document/gost-23670-79 ) nuo 1979 metų ir 1980
 metų redakcijos. Jame mes skaitome, pavyzdžiui: „Leidžiama
 vietoje jautienos, kiaulienos, avienos kartu naudoti baltymų
 stabilizatorių, jautienos ar kiaulienos arba avienos mėsos masę,
 maistinę kraujo plazmą (serumą), krakmolą arba kvietinius
 miltus“.

GOST ir gamybos normos buvo vidinei propagandai (esą nusiraminkite
 brangūs piliečiai, bent jau dešra pas mus tikra) ir dūmų uždanga
 į akis užsieniečiams (štai, mūsų žmonės tik natūralią mėsą valgo,
 užgeria šviežiu pienu, duona su sviestu užkanda). Realiam gi
 vartojimui, buvo pastabos GOST’e, kurios tiesiogiai dokumente ir
 buvo spausdinamos.

Ir, jeigu dabar, kažkokia katytė jums ims murkti, esą mokėsi
 maisto pramonės institute ir žino, kad dešra buvo daroma tik iš
 mėsos, vykite tą katytę šalin: ji arba meluoja, arba visiškai
 nesimokė, o nuo pirmo kurso saldžiai įsitaisė mėsos kombinate ir
 vietoje egzaminų dėstytojams nešiojo maišus su pirmos rūšies
 jautiena ir pusiau riebia kiauliena

Ta pačia, kurios visiškai oficialiai, pagal GOST’ą. Jūsų dešroje
 nebuvo. O buvo ji tik partijose, ruošiamose spec-paskirstymui ir
 nomenklatūrai. Kai kuriuose kombinatuose net specialus cechas
 buvo, kuriame viskas buvo daroma pagal pagrindinius GOST’o
 reikalavimus, be jokių redakcijų.

Tik štai prekė ši buvo – vien valdininkams, tikrintojams ir
 turintiems pakankamai pinigų… Visokie ( , ) tikrintojai,
 išsiridendavo po patikrinimų su gigantiškomis rankinėmis,
 prifarširuotomis mėsa, sviestu ir GOST’o dešromis.

Štai tokios to buvusio gyvenimo normos. Pastebėkite, aš rašau apie
 normas. Ne apie deficitą, vagystes, o tik apie normas. Apie tai,
 jog net sėkmingai susiklosčius aplinkybėms (pavyzdžiui, jums
 nuskilo nusipirkti „išmestą“ 11 ryto dešrą, ir ši dešra buvo
 pagaminta pagal GOST’ą) vietoje 99% mėsos jūs galėjote
 nusipirkti, visiškai teisėtai, mišinį iš kaulų miltų, staliaus
 klijų, plazmos, krakmolo ir virtų šlapimo pūslių.

O jeigu turėsime omenyje vagysčių , antisanitarijos, neūkiškumo
 lygmenį, tai jūsų dešra pati iš savęs buvo.. net nežinau kuo ji
 buvo. Įsivaizduokite įmirkusį stovėjusiame kaitroje kraujyje
 kartono gabalą. Įsivaizdavote? Maždaug tuo jūsų pirkta dešra ir
 buvo.

Tarybinių produktų kokybė – mitas. Šalis buvo neturtinga, aplink
 deficitas – iš kur atsirasti kokybei? Pagal GOST’ą dešrelėse
 (sosiskose) buvo nuo 5% mėsos (kas liko buvo leidžiama keisti), į
 dešras, kad išsaugoti spalvą buvo dedama salietra. Palmių aliejų,
 beje, importavo ir tada.

Konservantai, dažikliai, stabilizatoriai buvo prieštvaniniai ir
 visiškai oficialūs. Bulvių traškučių gamyboje (ilgos plokštelės
 „Apkūniems“ vadinosi) aliejų kepimui keisdavo kartą per 8
 mėnesius. Irgi pagal GOST’ą. Pieniški ledai buvo sutinkami nebent
 megapoliuose – likusieji tenkindavosi pieniškais su augaliniais
 riebalais, geriausiu atveju jei buvo dviejų rūšių – puodelyje
 arba ant pagaliuko. Kartais šokolado arba uogų spalvos (arba
 pusiau). Kai kuriuose miestuose – o, Dieve! – ledai buvo tik
 „Tomatų“. Dėl pyragaičių „Bulvė“ ir torto“Pliauska“ buvo spūstys,
 o lipdė juos iš likusių konvejeryje biskvito trupinių, sumaišytų
 su margarinu ir kondensuotu pienu.

Ingredientai, pastebėkite, ant pakuočių nebuvo nurodomi. Ir visas
 šis šlamštas buvo pasiutusiai brangus to meto kainomis.
 Technikumo dėstytojo atlyginimas siekė 120 rub., o kilogramas
 sviesto 3,40 rub., aukščiausios rūšies dešra – taip pat 3.40
 rub., ir saldainiai šokolado glazūra „Pilot“, „Audronaša“ 3,40
 rub. Šokoladiniai saldainiai kainavo iki 15 rublių už kilogramą
 ir pasirodydavo porą kartų į metus. Šalyje buvo trys kainų
 juostos ir specialūs koeficientai kiekvienai produktų rūšiai:
 grubiai kalbant, kuo giliau į mišką, tuo kainos buvo aukštesnės,
 o produktų mažiau.

Taip, kad, apie GOST’us ir kokybę netarškėkite. Ir apie
 stalininius-chruščiovinius laikus taip pat netarškėkite. Pirma,
 aš rašau apie 70-80-uosius. Antra, prie Stalino su Chruščiovu,
 „Knygos apie skanų ir sveiką maistą“ laikais , produktai
 parduotuvėse dar buvo, tačiau valgyti juos visiškai nebuvo kam:
 visi tie file, sviestas, ikrai, liaudžiai buvo neprieinami.

To meto pardavėjų liudijimu, sviestas buvo perkamas po 30-50 gr.,
 saldainiai – po 100 gr., dešra – daugiausiai 300 gr. Ir ne
 kiekvieną dieną. „Sviestuko“ senutės ateidavo po pensijos.
 „Pasmaguriauti“… Kai mano mama, eidama stažuotę gastronome,
 paklausė kažkokiame susirinkime, kodėl sviesto tik po 30 gr.
 imama, jai atsakė: „Labai aktualus klausimas, drauge stažuotoja!
 Mūsų žmonės nori kasdien valgyti šviežią produkciją, todėl
 kasdien ateina į parduotuvę pirkti naujos porcijos dešros ir
 sviesto“.

Šalis gyveno pusbadžiu. Tai patvirtino ( http://
kommersant.ru/doc/2249425 ) įžymioji CK KPSS ataskaita, sudaryta
 Valstybinės RF planavimo komisijos Centrinio ekonomikos
 mokslinio-tyrimo instituto tyrimų pagrindu. Pagal šią ataskaitą,
 75% gyevntojų buvo už skurdo ribos, o prekės TSRS (nuo motociklo
 iki cukraus) buvo daug kartų brangesnės nei JAV. Kaip lyginamąja,
 taip ir absoliučia išraiška.

Dabar, žinoma, draugai užgiedos, jog gyveno skurdžiai, bet
 draugiškai, kad buvo sveikesni… Na taip, na taip! Pirma,
 tarybiniai piliečiai buvo pikti, kaip šunys. Visada pasiruošę
 įkąsti, suspaustais žandikauliais. Antra, liaudis buvo labai
 ligota. Labai. Mirdavo, tarp kitko nuo žarnyno vėžio, gastrito,
 skrandžio opos. Šios ligos buvo vos ne mirtingumo lyderėmis, net
 esant tam medicinos lygiui ir nepriežiūrai (na kam tada darė
 kolonoskopiją tiesiosios žarnos vėžiui diagnozuoti?).

Žmonės buvo stambūs, aptekę, su negera oda, baisiais dantimis ir
 skystais plaukais. Moterys būdamos 50 metų atrodė senėmis
 (atsiminkite savo seneles, kurios vesdavo mus į vaikų darželį)
 Padėti truputį pataisydavo pastovus lengvas alkis – žmonės
 nepersivalgydavo, kas padėdavo kažkiek išsaugoti
 sveikatą.

Bet juk nostalgijioje paskendę draugai nesiūlo rimtai sugrįžti į
 priverstinio gydomojo badavimo šalį?


     


----Android NewsGroup Reader----
http://usenet.sinaapp.com/