Bent jau apie ledus tai nusisneketa gausiai. Mielu noru pirkciau ledus su riesutais is tu laiku, kabinamus pagaliuku is kartoninio indelio. Deja deja - nebegamina. Pasigaminus ledu paciam namie, parduotuviniu isvis pirkti nesinori... Tiesiog dabar fufelio gamybos technologijos pazenge i prieki, o produktai, kurie budavo normalesni - nunyko. Nostalgija sokoladiniams vafliams, kuriu pertepimas karsta vasaros diena pasilydydavo ir kandant tryksdavo i salis. Dabartiniai vafliai tai padjobke kazkokia... siaip idomu, kiek tai anastasijai metu? "Jau" <jaunas@jau.nas> wrote in message news:mrojik$hoe$1@trimpas.omnitel.net... > Signalizacija <signalizacija.master@gmail.com> Wrote in message: >> Tu tik daauk iki mano šūdų, GOSTO dešros gerbejau :) >> > > > > > > > Anastasija Mironova > > Piliečiams, kurie dar prieš 25 metus šluostėsi užpakalį > laikraščiais, aprašinėtais toksiniais poligrafiniais dažais, o > dabar ilgisi tarybinės dešros, paaiškinu: > > Maisto vis mažiau, o kalbų apie jį vis daugiau. Dar daugiau apie > maistą kuriama mitų. Ypač, kažkodėl madinga, šiandien prisiminti > tarybinę dešrą ir triskart prakeiktus tarybinius > GOST’us. > > Brangūs tarybiniai romantikai, GOST’ų ( – > valstybinis standartas) jūs neskaitėte. Geriausiu atveju apie > juos jums pasakojo tas, kuris perskaitė pirmuosius keletą > puslapių ir su palengvėjimu atsiduso: na ačiū Dievui, į dešrą > „Stolovaja“ buvo dedama 99% mėsos! > > Žinote, į tą pačią „Arbatinę“ dešrą, kurios niekas nevalgydavo, > pagal GOST’ą buvo dedama 70% antros rūšies jautienos, 20% pusiau > riebios kiaulienos ir 10% šoninės. Tačiau, kaip bebūtų, ši dešra > akivaizdžiai trenkė kartonu. Kodėl? Tai todėl, kad GOST’ai turėjo > plačius papildymus, kuriuose skrupulingai buvo aprašoma, ką ir > kuo gamyboje galima pakeisti: mėsos masę į kaulų nuoviro mišinį, > krakmolą ir maistinę plazmą, emuliuotus augalinius riebalus > margarine ir svieste „Sumuštinių“ – į mineralinį aliejų > (atsimenate kai sviestas keptuvėje sproginėjo palikdamas paskui > save juodą dėmę ir degutu dvokiančią tuštumą?). GOST’ai buvo > pastoviai redaguojami, kai kuriems produktams kiekvieną sezoną, > priklausomai nuo skerdimo, primilžio normų, derliaus, > importo… > > Štai įžymusis dešrų-dešrelių 23670-79 ( htt > p://docs.cntd.ru/document/gost-23670-79 ) nuo 1979 metų ir 1980 > metų redakcijos. Jame mes skaitome, pavyzdžiui: „Leidžiama > vietoje jautienos, kiaulienos, avienos kartu naudoti baltymų > stabilizatorių, jautienos ar kiaulienos arba avienos mėsos masę, > maistinę kraujo plazmą (serumą), krakmolą arba kvietinius > miltus“. > > GOST ir gamybos normos buvo vidinei propagandai (esą nusiraminkite > brangūs piliečiai, bent jau dešra pas mus tikra) ir dūmų uždanga > į akis užsieniečiams (štai, mūsų žmonės tik natūralią mėsą valgo, > užgeria šviežiu pienu, duona su sviestu užkanda). Realiam gi > vartojimui, buvo pastabos GOST’e, kurios tiesiogiai dokumente ir > buvo spausdinamos. > > Ir, jeigu dabar, kažkokia katytė jums ims murkti, esą mokėsi > maisto pramonės institute ir žino, kad dešra buvo daroma tik iš > mėsos, vykite tą katytę šalin: ji arba meluoja, arba visiškai > nesimokė, o nuo pirmo kurso saldžiai įsitaisė mėsos kombinate ir > vietoje egzaminų dėstytojams nešiojo maišus su pirmos rūšies > jautiena ir pusiau riebia kiauliena > > Ta pačia, kurios visiškai oficialiai, pagal GOST’ą. Jūsų dešroje > nebuvo. O buvo ji tik partijose, ruošiamose spec-paskirstymui ir > nomenklatūrai. Kai kuriuose kombinatuose net specialus cechas > buvo, kuriame viskas buvo daroma pagal pagrindinius GOST’o > reikalavimus, be jokių redakcijų. > > Tik štai prekė ši buvo – vien valdininkams, tikrintojams ir > turintiems pakankamai pinigų… Visokie ( , ) tikrintojai, > išsiridendavo po patikrinimų su gigantiškomis rankinėmis, > prifarširuotomis mėsa, sviestu ir GOST’o dešromis. > > Štai tokios to buvusio gyvenimo normos. Pastebėkite, aš rašau apie > normas. Ne apie deficitą, vagystes, o tik apie normas. Apie tai, > jog net sėkmingai susiklosčius aplinkybėms (pavyzdžiui, jums > nuskilo nusipirkti „išmestą“ 11 ryto dešrą, ir ši dešra buvo > pagaminta pagal GOST’ą) vietoje 99% mėsos jūs galėjote > nusipirkti, visiškai teisėtai, mišinį iš kaulų miltų, staliaus > klijų, plazmos, krakmolo ir virtų šlapimo pūslių. > > O jeigu turėsime omenyje vagysčių , antisanitarijos, neūkiškumo > lygmenį, tai jūsų dešra pati iš savęs buvo.. net nežinau kuo ji > buvo. Įsivaizduokite įmirkusį stovėjusiame kaitroje kraujyje > kartono gabalą. Įsivaizdavote? Maždaug tuo jūsų pirkta dešra ir > buvo. > > Tarybinių produktų kokybė – mitas. Šalis buvo neturtinga, aplink > deficitas – iš kur atsirasti kokybei? Pagal GOST’ą dešrelėse > (sosiskose) buvo nuo 5% mėsos (kas liko buvo leidžiama keisti), į > dešras, kad išsaugoti spalvą buvo dedama salietra. Palmių aliejų, > beje, importavo ir tada. > > Konservantai, dažikliai, stabilizatoriai buvo prieštvaniniai ir > visiškai oficialūs. Bulvių traškučių gamyboje (ilgos plokštelės > „Apkūniems“ vadinosi) aliejų kepimui keisdavo kartą per 8 > mėnesius. Irgi pagal GOST’ą. Pieniški ledai buvo sutinkami nebent > megapoliuose – likusieji tenkindavosi pieniškais su augaliniais > riebalais, geriausiu atveju jei buvo dviejų rūšių – puodelyje > arba ant pagaliuko. Kartais šokolado arba uogų spalvos (arba > pusiau). Kai kuriuose miestuose – o, Dieve! – ledai buvo tik > „Tomatų“. Dėl pyragaičių „Bulvė“ ir torto“Pliauska“ buvo spūstys, > o lipdė juos iš likusių konvejeryje biskvito trupinių, sumaišytų > su margarinu ir kondensuotu pienu. > > Ingredientai, pastebėkite, ant pakuočių nebuvo nurodomi. Ir visas > šis šlamštas buvo pasiutusiai brangus to meto kainomis. > Technikumo dėstytojo atlyginimas siekė 120 rub., o kilogramas > sviesto 3,40 rub., aukščiausios rūšies dešra – taip pat 3.40 > rub., ir saldainiai šokolado glazūra „Pilot“, „Audronaša“ 3,40 > rub. Šokoladiniai saldainiai kainavo iki 15 rublių už kilogramą > ir pasirodydavo porą kartų į metus. Šalyje buvo trys kainų > juostos ir specialūs koeficientai kiekvienai produktų rūšiai: > grubiai kalbant, kuo giliau į mišką, tuo kainos buvo aukštesnės, > o produktų mažiau. > > Taip, kad, apie GOST’us ir kokybę netarškėkite. Ir apie > stalininius-chruščiovinius laikus taip pat netarškėkite. Pirma, > aš rašau apie 70-80-uosius. Antra, prie Stalino su Chruščiovu, > „Knygos apie skanų ir sveiką maistą“ laikais , produktai > parduotuvėse dar buvo, tačiau valgyti juos visiškai nebuvo kam: > visi tie file, sviestas, ikrai, liaudžiai buvo neprieinami. > > To meto pardavėjų liudijimu, sviestas buvo perkamas po 30-50 gr., > saldainiai – po 100 gr., dešra – daugiausiai 300 gr. Ir ne > kiekvieną dieną. „Sviestuko“ senutės ateidavo po pensijos. > „Pasmaguriauti“… Kai mano mama, eidama stažuotę gastronome, > paklausė kažkokiame susirinkime, kodėl sviesto tik po 30 gr. > imama, jai atsakė: „Labai aktualus klausimas, drauge stažuotoja! > Mūsų žmonės nori kasdien valgyti šviežią produkciją, todėl > kasdien ateina į parduotuvę pirkti naujos porcijos dešros ir > sviesto“. > > Šalis gyveno pusbadžiu. Tai patvirtino ( http:// > kommersant.ru/doc/2249425 ) įžymioji CK KPSS ataskaita, sudaryta > Valstybinės RF planavimo komisijos Centrinio ekonomikos > mokslinio-tyrimo instituto tyrimų pagrindu. Pagal šią ataskaitą, > 75% gyevntojų buvo už skurdo ribos, o prekės TSRS (nuo motociklo > iki cukraus) buvo daug kartų brangesnės nei JAV. Kaip lyginamąja, > taip ir absoliučia išraiška. > > Dabar, žinoma, draugai užgiedos, jog gyveno skurdžiai, bet > draugiškai, kad buvo sveikesni… Na taip, na taip! Pirma, > tarybiniai piliečiai buvo pikti, kaip šunys. Visada pasiruošę > įkąsti, suspaustais žandikauliais. Antra, liaudis buvo labai > ligota. Labai. Mirdavo, tarp kitko nuo žarnyno vėžio, gastrito, > skrandžio opos. Šios ligos buvo vos ne mirtingumo lyderėmis, net > esant tam medicinos lygiui ir nepriežiūrai (na kam tada darė > kolonoskopiją tiesiosios žarnos vėžiui diagnozuoti?). > > Žmonės buvo stambūs, aptekę, su negera oda, baisiais dantimis ir > skystais plaukais. Moterys būdamos 50 metų atrodė senėmis > (atsiminkite savo seneles, kurios vesdavo mus į vaikų darželį) > Padėti truputį pataisydavo pastovus lengvas alkis – žmonės > nepersivalgydavo, kas padėdavo kažkiek išsaugoti > sveikatą. > > Bet juk nostalgijioje paskendę draugai nesiūlo rimtai sugrįžti į > priverstinio gydomojo badavimo šalį? > > > > > > ----Android NewsGroup Reader---- > http://usenet.sinaapp.com/