Kai žiūri iš vienos pusės- užgaunami tikinčiųjų jausmai. Visai
suprantamas jų pasipiktinimas, tačiau norėdami būti teisingi
žvilgterėkime ir į kitą pusę. Negi Po Palme nei iš šio nei iš to
pradėjo rašyti sarkastiškus opusus  apie krikščioniškąją
Bažnyčią? Manau, kad buvo tam rimta priežastis. Gal jis turėjo kitokį
požiūrį apie žmogaus dvasinį gydymą nei dabartiniai bažnyčios
gydytojai? Net Noėja kritikavo moderniąją bažnyčią ir kunigus.
Krikščioniškoji katalikiškoji bažnyčia labai konservatyvi, bet per
kelis tūkstantmečius buvo daugybė sėkmingų ir nelabai bandymų ją
tobulinti. Gal Po Palme suprato, kad jis negalės nieko pakeisti šioje
sukarintoje organizacijoje, kur vadovybės žodis yra šventas ir
neginčyjamas? Na, jis atsistatydino-pasirinko jis kitą kelią-
pasauliečio kelią. Manau, kad šis apsisprendimas atėjo po daugelio
svarstymų, po daugelio nemigo naktų. Gal viskas prasidėjo kai jis
pranešė bažnyčios vadovybei apie pasitraukimą? Tada ir galėjo
prasidėti ta velniava- vadovybės graudenimai, įkalbinėjimai,
grasinimai, o Po Palmei, kuris yra drąsus, ryžtingas žmogus,nepasidavus
ir išėjus iš kunigų- pasipylė kai kurių tikinčiųjų pašaipos,
pasmerkimai, užgauliojimai,prakeiksmai. Tai rodo, kad bažnyčios
pastangos įtikinti tikinčiuosius laikytis Dievo įsakymo- "mylėk artimą
kaip pats save" nerado visuotinio atgarsio. Manau, kad Po Palme savo
opusuose, rašo apie tai, ko negalėjo tikėtis pakeisti būdamas kunigu.
Pasirinko satyrą. Na, būkime tikrais katalikais- nesmerkime Po Palmę,
užjauskime, mylėkime jį nuoširdžiai tokį koks jis yra. Tik
neapsimetinėkime užjaučiantys paklydėlį iškunigį.Tai yra bjauriau
nei keiksmai.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17293