Kai žiūri iš vienos pusės- užgaunami tikinčiųjų jausmai. Visai suprantamas jų pasipiktinimas, tačiau norėdami būti teisingi žvilgterėkime ir į kitą pusę. Negi Po Palme nei iš šio nei iš to pradėjo rašyti sarkastiškus opusus apie krikščioniškąją Bažnyčią? Manau, kad buvo tam rimta priežastis. Gal jis turėjo kitokį požiūrį apie žmogaus dvasinį gydymą nei dabartiniai bažnyčios gydytojai? Net Noėja kritikavo moderniąją bažnyčią ir kunigus. Krikščioniškoji katalikiškoji bažnyčia labai konservatyvi, bet per kelis tūkstantmečius buvo daugybė sėkmingų ir nelabai bandymų ją tobulinti. Gal Po Palme suprato, kad jis negalės nieko pakeisti šioje sukarintoje organizacijoje, kur vadovybės žodis yra šventas ir neginčyjamas? Na, jis atsistatydino-pasirinko jis kitą kelią- pasauliečio kelią. Manau, kad šis apsisprendimas atėjo po daugelio svarstymų, po daugelio nemigo naktų. Gal viskas prasidėjo kai jis pranešė bažnyčios vadovybei apie pasitraukimą? Tada ir galėjo prasidėti ta velniava- vadovybės graudenimai, įkalbinėjimai, grasinimai, o Po Palmei, kuris yra drąsus, ryžtingas žmogus,nepasidavus ir išėjus iš kunigų- pasipylė kai kurių tikinčiųjų pašaipos, pasmerkimai, užgauliojimai,prakeiksmai. Tai rodo, kad bažnyčios pastangos įtikinti tikinčiuosius laikytis Dievo įsakymo- "mylėk artimą kaip pats save" nerado visuotinio atgarsio. Manau, kad Po Palme savo opusuose, rašo apie tai, ko negalėjo tikėtis pakeisti būdamas kunigu. Pasirinko satyrą. Na, būkime tikrais katalikais- nesmerkime Po Palmę, užjauskime, mylėkime jį nuoširdžiai tokį koks jis yra. Tik neapsimetinėkime užjaučiantys paklydėlį iškunigį.Tai yra bjauriau nei keiksmai. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17293