"Tėvas ir sūnus" buvo pats stipriausias po palmės tekstas, tiesiog
sukrėtė. o šitas šlamštukas - pats šlamščiausias iš visų mano
matytų jo rašinių. mazochistinis senos žaizdos rakinėjimas, liguistos
ambicijos zyzimas, pastangos n-tąjį kartą pasiskųsti, kaip blogai su
juo elgiasi. kas? ogi kai kurie interneto komentatoriai. tarsi per savo
internetinio komentavimo laiką nebūtų galėjęs suvokti, kad lojančių
vien iš savo pačių emocinio diskomforto bus visada. kam į juos kreipti
dėmesį? ir kodėl reikia pamiršti, kad nemažai būta ir labai gražių
komentarų, ir žmonių, kurie gynė iškunigėjimą kaip teisę
apsispręsti gyventi būnant savimi, kaip teisę į savęs suvokimo,
brendimo procesą? o kuo blogas žodis "iškunigis"? sakyčiau, labai
tikslus apibūdinimas - "tas, kas išėjo iš kunigų". dėl bažnyčios
tai - negi gali manyti, kad tokiais verkšlenimais ką nors pakeisi?
anaiptol. tik tie, kas tave gerbė, gali apsigalvoti ir nustoti gerbti. nes
kažkoks purvinas tas rašinys, ir nei gyvo humoro jame, nei stiprios
emocijos, nei minties jėgos...
žinai, Rolandai, nustok laukti vien tik pagyrų, nustok žliumbti ir, jei
gali, parašyk ką nors stipraus. o jei išsisėmei ir nebegali nieko gero
parašyti, tai nerašyk visai. patylėk. gal po kurio laiko vėl kas nors
išaugs. o tokie pezalai kaip šitas rašinys niekam nereikalingi. netgi
tau pačiam, o gal net pirmiausia - tau pačiam.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17293