man suprantama, bet jau nebepriimtina intymumo manifestacija bažnyčioje
bučiuojant Kristaus kojas ar šiek tiek aukščiau, tai tarsi privati
bažnytininkų erdvė, galiu ir nelįsti į ją, tyliai imanentiškai sau
Dievu parefleksuoti, be jokio sociumo. Arba štai vakar toje pačioje
pasakoje - atsisėda mergina mini sijonėliu šalia, nors laisvų kėdžių
kiek nori, ir per visą filmą muistosi savo užpakaliuku ir aistringai
dūsauja. Arba iš ankstesnių reminiscencijų - panelė verkia kukčioja
į mobiliaką kaip įbesta siauriausioje gatvės vietoje, o juk galėtų
tokiu atveju paėjėti penkis žingsnius į bromą ir raudoti į valias. Ir
pats kiek k. užsimiršęs asocialiuose intymuose paskęsdavau -
dviaukščiuose autobusuose, tamsoje lekiančiuose prie jūros,
perpildytuose kinuose už širmos seanso metu, pritemdytose užmiesčio
kavinėse ir pavasarėjančiuose centriniuose parkuose, kalvinguose
pušynėliuose ir begalinio dangaus laukuose. Tarsi bandai pasislėpti, bet
užsimiršti, pagauna tave sparnai, ir nieko nebematai aplink. Kam taip
nėra buvę? O yra bjaurių tipų, kurie nori nekalto gėrio grožio
apraiškas sureguliuoti, griežtai nustatyti adresanto ir adresato
funkcijas, ką galima transliuoti/daryti, ko negalima, etc. Čia apie
valdžiažmogius kalbu. Bereguliuodami tik išreguliuoja ir gerokai
pakursto "teisėtą" pasipiktinimą kitokiais, tada jau galima šaudyti
parduotuvėse ir univeruose visus užnervinusius.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17294