Beje, xXai, atsakyk, kodėl kone visi, ištikus kokiai nelaimei, ligai, katastrofai puola ant kelių ir gvoltu šaukiasi Kristaus, Marijos ir visų šventųjų, kokie tik danguje yra? Jie meta debilnikavę, teoretizavę ar varę tuščias kokios nors kvailybės meditacijas, bet su ašaromis maldauja Dievo, kad pasigailėtų? Net siūlo Dievui visokius kyšius - „paaukosiu bažnyčiai tiek ir tiek, apeisiu keliais penkiolika sykių aplink bažnyčią, nunešiu votą... tik išgelbėk!“ Kodėl J.Ivanauskaitė metė savo budistinius žaislus ir atsivertė į krikščionybę? Kodėl J. Ragauskas prieš mirtį maldavo, kad leistų atlikti išpažintį? Kodėl Ignacas Lojola tik tada susimąstė ir suvokė, kaip dera gyventi, kai buvo sužeistas ir turėjo gulėti? Garantuoju - ir tu, kai ištiks kokia neganda, nebesvarstysi, ar „saugumo hipotezė falsifikuota ir verifikuota“. Šauksies Dievo. Bet tiesa yra tokia, kad kai tik Dievas pasigaili žmogaus, tas bemat pamiršta visus savo pažadus ir kiauliškai atgręžia jam užpakalį. Tai va, iksiksai, ar tau neatrodo, kad daug garbingiau visąlaik išlikti Dievui ištikimam ir kliautis juo, o ne vien tada, kai gresia bėda? Ir nepainiok tikėjimo su žinojimu. „Niekas to dorai nežino“. Žinoma ne. Ir nežinos. Sakau tikrą tiesą. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17294