nesiginčiju, bobutė gali ir daugiau visko žinoti, pvz., kodėl vištoms
nebūtinas gaidys kiaušinių gamyboje, ir daugiau kuo tikėti. Sąsajos?
Norint žinoti kažką netrivialaus, jei neakcentuoti kantiškų
apriorinių sintetinių sprendinių, tenka tikėti. Iki Lobačvskio buvo
tikima, jog dvi lygiagrečios tiesės niekada nesusilies, t.y. visada
prasilenks. Lobačevskis, nesvarbu, kad rusas, suabejojo tokia akivaizdžia
"tiesa". Iš tų abejonių, galima sakyti, išsivystė visa Einšteino
reliatyvumo teorija, kuri yra gyvybinga, nes paaiškina daug iki tol
nepaaiškintų fenomenų. Bet jau kažką sužinojus tuo nebereikia
tikėti, sužinojus, kad dvi lygiagrečios tiesės kažkur begalybėj
(aktualioje, o ne potencialioje) gali susiliesti, nebereikia tikėti, kad
jos niekada nesusilies. Taigi, žinojimas prasiplėtė, o tikėjimas šiuo
dalyku išnyko, pasidarė nebereikalingas. Bet aš nesakau, kad tikėjimo
sumažėjo. Drįsčiau tvirtinti, kad to, ko nežinome ir kuo galime tik
tikėti, kad galėtume kažką tyrinėti, tik padaugėjo. Su Higso bozonais
ta pati istorija - dar tikima, kad jie yra, o ~ po dviejų metų
paaiškės, ar jie taps nebe tikėjimo, bet žinojimo fenomenais, ar ir
toliau liks tikėjimo. Va taip, miela Noe.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17294