pirmas žingsnis: savaitę keičiame į dekadą. Dešimtoji - (deivės?)
Tolerancijos diena. Tą dieną nuo 8 val. iki 22 val. draudžiama tylėti
(kaip piliečiai laikosi šio įstatymo, kontroliuoja kiekvienam rieše
įsodintas daikčiukas). Tylos pauzė gali būti ne ilgesnė nei 5
sekundės. Kiekvieno žmogaus šnekėjimo norma svyruoja nuo 4 iki 6
valandų (atsižvelgiama į temperamentą, t. y. žodžių skaičių per
minutę, todėl, pvz., miknių norma didesnė). Žmonės iš pat ryto lekia
į gatvę ir tarsi paukščiai buriasi į pulkus, ne per didelius, kad
suspėtų įvykdyti normą. Dėl patogumo (kad neįvyktų nepageidautinų
pauzių, dėl kurių tenka atkalbėti viršvalandžius daboklėje, užuot
su visais puolus prie vakarienės stalo) jie susinumeruoja. Lygiai 8 val.
pradeda eilės tvarka kalbėti. Kiekvienas, pajutęs, kad užtaisas
baigiasi, duoda ženklą sekančiam. Lygiai 22 val. skamba varpai, leisdami
skirstytis šventiškos vakarienės. Greitosios ekipažai surenka visokius
nualpėlius ir utilizuoja juos kaip neatlaikiusius tolerancijos išbandymo.
Visi likusieji sugieda himną "Tolerancija, be Tavęs mes dulkių dulkės"
ir skuba namo.   

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17294