ech, pasakysiu. labai seniai, kai pietavom vienoj vietoj prie vieno stalo, maniau, kad man labai pasiseke: turejau zavu pasnekova salia. ispudinga dieda rudomis akimis, ilgais zilais plaukais ir graksciomis blauzdomis. o kitame stalo gale mielo kaimyne buvo ji, tuomet man dar negirdeta poete lenke, kuri ant ausies jam vylingai snibztelejo: pan z wilna? kitais metais - ziu, kas atsiima nobelio premija? ta pati senute, tik su grazesne frizura, negu pernai. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17342