Tema: pavasaris unt nuosis, ja kas nežinuot
Autorius: Noė cc
Data: 2009-03-11 10:41:06

Žinai, cėciau, tu esi man Dievo įrankis. Eilinį kartą buvau
nusprendusi neberašyti į Šatėnus ir tylėti prisisėmus burną, bet
pamačiau, kad tu sergi, ir niekaip negalėjau šito nutylėti. Saugokis,
po šimts kalakutų, nors ir esi tvirtos sveikatos. Ir žinai, cėciau,
kodėl tu man esi Dievo įrankis? Todėl kad per tave jis man priminė, jog
esu veidmainė, nes nepadėjau negerai besijaučiančiam žmogui
praktiškai, nors galėjau bent kiek padėti.  O užuojautos žodį visada
lengva parašyti. Su tais Šatėnais, tai niekaip neišeina taip be niekur
nieko iškart  mesti žmones, su kuriais tiek bendravai, tiek iki kraujo
ginčijaisi, galų gale tiek kentėjai prie klaviatūros. Čia tas pats,
kas besikalbant su pažįstamu ar draugu imti ir nueiti abejingai į
šalį. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16612