mie, kunigai priesaiką duoda jauni. o ką, jei jie tiesiog dar pakankamai
nesubrendę galutinai apsipręsti, jei laikui bėgant jų požiūris kinta?
be to, jiems, kaip ir visiems tikintiesiems, nuolat kalama, kad savo
abejones reikia tiesiog įveikti - t.y. jie tempiami į vieną pusę, be
galimybės rinktis. nes pasirinkęs priešingą variantą vis tiek liksi
daugiau ar mažiau kaltas. kai įsivažiuoji į tokius neva teigiamus
dalykus (gi ne į nusikaltimus, o į tarnavimą Dievui - taigi kaip gražu,
jergutėliau), paskui reikia labai daug drąsos ir pasiryžimo tai
nutraukti, pvz. išeiti iš kažkelinto seminarijos kurso. reikia į valias
prisižiūrėti bažnyčios vyresnybės darbelių ir veidmainystės, kad
pagaliau aiškiai suvoktum, jog ta auka, kurios iš tavęs reikalauja
kunigystė, yra beprasmiška. iš atsiliepimų po straipsniu "Kauno dienoj"
matau, kad po palme buvo nuoširdus, žmonių mylimas, geras kunigas. tik
vargu ar norintis nuoširdžiai kunigauti žmogus gali susitaikyti su tuo,
kas vyksta bažnyčios UABe (kaip po palme kažkada pavadino), ir su savo
pojūčiu, kad abejonių to UABo taisyklėmis jame pačiame randasi daugiau
negu įsitikinimo jų reikalingumu. verčiau jau garbingai prisipažinti:
aš suklydau, pasirinkau ne tą kelią, negu veidmainiauti. kunigas davė
priesaiką. bet ar tik ne tam ji ir reikalinga, ta priesaika, kad paskui
būtų galima abejojantį paspausti, pagąsdinti: tu prisiekei, tu būsi
visų pasmerktas. aš manau, kad po palmės kunigystės metimą suvesti
vien į įsimylėjimą pernelyg primityvu, nes iš tiesų šaknys yra
gilesnės - tai pačios bažnyčios sugedimas. prieš kurį laiką (gal
Šiauliuose?) nuskambėjo istorija apie kunigą, turintį dvi dukras ir jas
auginantį. sužinoję apie tai bažnyčios vadovai jį ištrėmė
kunigauti kažkur net iš Lietuvos. kad negalėtų susitikti su dukromis ir
jų motina. argi tai normalu? bažnyčia nori, kad tas kunigas
veidmainiautų, kad paliktų savo vaikus - kam, kokiu tikslu? gal tai
bandymas išsaugoti "bažnyčios garbę"? jei taip, tai nevykęs, žmonės
vis tiek viską sužino. o toks sprendimas nežmoniškas, bažnyčios
vadovybė turėjo tiesiog išmesti jį iš kunigų, jei pats nesugeba to
padaryti, ir tegu eina savo vaikų auginti. kaip po palme :)
o Noė, mieste, visai ne stipri, ji užguita savo problemų ir dėl to
įsikibusi į tikėjimą, kaip skęstantis į šiaudą. ir tegu laikosi,
niekas į jos šiaudą nesikėsintų, jei ji nebūtų tokia agresyvi. bet
pykčio joje tiek, kad kelioms raganoms užtektų. visi kartais supykstame
- ir aš, ir tu - bet Noės širdyje, rodos, nuolat didžiausias keršto
katilas verda. va dabar jai taip magėjo pavaryti ant po palmės, kad
neiškentė, pavarė. manau, kad ji ant po palmės pyksta ne tiek dėl tos
mestos kunigystės ar kitų tikėjimo paklydimų, kiek dėl jo priekaištų
jai kaip katalikei. ji jaučia, kad tie priekaištai pagrįsti, dėl to ir
tūžta. kaip ir ant manęs, beje. kažkada žiūrėjau filmą apie El
Grecą, tai ten senas Ticianas jį mokė: žmonės klaus tavęs apie juos,
bet niekada nesakyk jiems per daug tiesos, nes jie to neatleis. Ticiano
pamokymo iliustraciją turim čia pat :)

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16612