Apskritai įlindau čia tam, kad šį bei tą patikslinčiau apie religingumą Lietuvoje. Toto poetiškai, bet gana tiksliai jį apibūdino. Visi žino, kad religingais (turbūt katalikais) save laiko apie 80 proc. gyventojų. Tačiau aktyviau religiją praktikuoja (reguliariai vaikšto į bažnyčią, dalyvauja pamaldose) gal viso labo tik 8 proc. Čia Krankt iškoneveikė lietuvių religinį fanatizmą, kurio iš tikrųjų nė kvapo nebėra, nebent pas senuosius tradicionalistus ar Pijaus X broliją. Kaip tik tyrimai rodo, kad kitose ES šalyse žmonių, reguliariai lankančių bažnyčią, yra dvigubai daugiau nei Lietuvoje. Šiuo metu Lietuvoje stebimas išorinio ir vidinio religingumo išsiskyrimas. Išorinis religingumas (kuris pastaraisiais dešimtmečiais išsigimė) labiau siejamas su religijos svoriu visuomenėje, Bažnyčios autoritetu, ryšiu su parapijomis, viešo maldingumo vertinimu), o vidinis - kai tikėjimas vis labiau akcentuojamas kaip asmeninis reikalas ir nedemonstruojamas visuomenėje. Visam šiam procesui įtakos turi katalikybės protestantėjimas, Rytų religijų poveikis, sinkretinės konstrukcijos, sekuliarizacija, individualumo pabrėžimas. Prie šių reiškinių šliejasi ir stebėtinas religinis neraštingumas. Antai kuriamos pamėkliškos religinės konstrukcijomis, kuriomis didžiuojamasi, nes jos, girdi, individualiai sukurtos. Neseniai čia dvi religijotyrininkės pareiškė, kad Mišių auka amžinybės atžvilgiu nieko nereiškianti! Bet kuris krikščionis, išgirdęs apie tokią išabortuotą krikščionybę, turbūt pabaltų iš baimės, nes ant Mišių Aukos (kad ir kaip įvairiai kultūriškai ji būtų įforminta) suvertas viso pasaulio religinis išgelbėjimas! Pagal apytikslę statistiką (kartu kūrėmę knygą apie nekatalikiškas religijas Lietuvoje) egzistuoja apie 160 tradicinių religijų bei konfesijų, ~96 charizminės pakraipos konfesijos bei judėjimai, apie 270 NRJ, t.p. necharizminių protestantų, rytietiškos kilmės religijų bei grupių ir t.t. Beje, man kraupu, kad net 64iems proc. tikinčiųjų (nežinau tiksliai, bet turbūt katalikų)religija kasdieniniame gyvenime nesprendžia jokių problemų! Padarysiu išvadą: turbūt su senuoju tradiciniu bažnytiniu paklusnumu siejamas vadinamasis aklas religinių tiesų priėmimas, vadinamas nemąstymu, nes buvo kone absoliučiai pasitikima Bažnyčia. Aš kategoriškai sakau: tikėjimas visada reikalauja mąstyti, pasverti visas tikėjimo tiesas ir, maža to, remtis ne vien protiniu pažinimu, bet ir kitais tikrovės suvokimo būdais. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19311