miela jona, tikrai nesu apdrausta nuo  nusišnekėjimo. Visuomet laukiu,
kad  mane kas nors pataisytų. Neperšu niekam savo pažiūrų, todėl ir
religijos klausimais laukiu, kad noėja man paaškintų ko nesuprantu. 
Toli gražu ne viską suprantu katalikų bažnyčioje, nors ir esu
krikštyta katalike. Va, dar nesenai nežinojau, kad mišios vyksta
sekmadieniais, o ne šeštadieniais... tada  kai  Londone pirmąkart
susiradau lietuvių katalikų bažnyčią. Kai kunigas Petras Tverijonas 
man vienai atrakino bažnyčios duris pasakęs, kad laikys mišias už
mane, net nustėrau. Pasakiau, kad nežinau nei kada klauptis, nei kada
stotis, nei kada "amen" sakyti. Jis nuramino, kad viską man pats
pasufleruos. Taip tad ir sėdausi, ir stojausi, ir  klaupiausi... iš
pradžių baisiai susikausčiusi,  bet vienu metu tikrai gal koks  baltas
balandis praskrido, nes pajutau užpūstančią dvasios ramybę ir
užliejantį džiaugsmą. Daugiau iš tos bažnyčios nebeišėjau ir kitos
nebeieškojau iki sugrįžimo į Lietuvą. Nors prieš tai blaškiausi po
anglikonų, evangelikų bei lietuvių emigrantų susikurtą kažką
panašaus į "tikėjimo žodis' bažnyčią.  Tverijonas pasirodė man
tikras bendruomenės vadovas - po mišių rinkdavomės arbatai su
diskusijomis į gretimą kambarį. Turėjom progą vieni kitiems padėti
susirasti darbą ar butą... dažnai išmestoms  į gatvę šeimoms 
kunigas suteikdavo  laikiną prieglobstį klebonijoje.  Bažnyčia buvo ir
koncertų salė jaunimui ir susirinkimų vieta, ir teologinės literatūros
biblioteka... Tokios krikščioniškos bendruomenės centro ieškau ir
Lietuvoje. Gal per daug ieškau? Gal reikia palaukti blogesnių laikų? Na,
kai visi tapsime kosmopolitais, be tėvynės...  gal nebent tada glausimės
arčiau vienas kito, arčiau  Dievo? 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19311