Kai Krankt įsilieja į šitą varguolių klajoklių chorą, pasigirsta
sodrūs pustoniai; kai ups! įšoksta, įlieja entuziazmo; kan ir abr
atsineša motiniško rūpestingumo, korna gižlumo (išties - kas
negerai?), pž visąlaik netiesiogiai ieško satisfakcijos, ivsė užlieja
viską žaismingumu, o mie jai antrina, tik su geroku grotesko atspalviu.
Smagu, bet visko nesurašysi. Patinka, kai mes vieni kitus suvokiam
meniškai ir žaismingai, kaip kad Kranktė mie, stovinčią greitkelyje su
bliūdeliu ir belaukiančią varnų. Ai, cc žadėjau parašyti apie bites,
nes jis aimanavo, kad bitės jau susispietė medaus paviršiuje. Skaičiau,
kad korane bitei liepiama: "Paklusniai eik tavo Viešpaties keliais".
Sakoma, kad Dievas dūzgia kartu su bite. Negana to, mokslininkai lig šiol
tebesiginčija, kieno produktas yra medus - augalų ar gyvūnų? O gal
abiejų kartu? O štai Vergilijus pastebėjo, kad bitė darbininkė yra
vienintelė, nepasidavusi "aistrai ir dauginimuisi". Tai žavėjo
filosofus, kadangi stoicizmas, krikščionybė, dzenas, kai kurios
šamanizmo kryptys in furias ignemgue ruere, ugningą šėlsmą laiko
žalingu žmogaus vystymuisi. Priešingai, bitę, vien tik ją valdo proto
jėgos. Na, čia įžvelgiama vadinamoji partogenezė ar partenogenezė,
vienalytis dauginimasis. Pastorius ir bitininkas E. Heroldas pasakoja
legendą, esą bitė, išskrisdama iš rojaus, gavo ypatingą palaiminimą
- jai skirta būti "Viešpaties tarnaite", kaip ir Marijai, jos vaškui -
skaisčiu gaminiu, Kristaus kūno simboliu. Iš to kilęs paprotys deginti
per pamaldas vaškines žvakes. Čia nurašiau kai ką iš knygos "Bitė
gydo" ir pagalvojau, kokia vis dėlto baisiai sudėtinga tikrovė ir jos
pažinimo būdai - jutiminis, empirinis, racionalusis, intuityvusis,
religinis, dvasinis ir kitokie. Visi jie įvairiausiomis kombinacijomis
susipynę, kuo tolyn, tuo sudėtingyn, o gal kaip tik atvirkščiai - antai
kažkokia driežų rūšis mato visu kūnu. Nedera išaukštinti vien
protinio ar mokslinio  pažinimo.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19311