Jaunutė ragana vardu Kornelija, 
Į savo raudonus kaip lapė plaukus 
Įsegusi žalią, mirgančią žvaigždę, 
Joja ant žaibo ties drebančia jūra.

Ir, paėmusi rykštę, bjauri Kornelija 
Pradeda pliekti jūrai per veidą, 
Ir vanduo - kaip eržilas, užuodęs kraują, 
Kriokia ir žvengdamas šoka į viršų.

Ir, vaikiškai kvatodama, žiūri Kornelija, 
Kaip bangos užkloja žvejus ir valtis, 
O našlės ir našlaičiai pajūrio kaimuos 
Šaukia ir kaukia garsiau už vėtrą.

Ir, pasukus į krantą, žiauri Kornelija 
Nujoja obelų viršūnėm, 
Ir obuoliai, rausvi kaip kūdikiai, 
Žemėj sudužę baisiai klykia.

O nakčiai sutemus, graži Kornelija 
Seka naktigonėn jojančius bernus 
Ir, išsirinkus visų stipriausiąjį, 
Pakloja paparčiuos raudonus plaukus.


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19311