va, matai, pati nori gyventi kaip Dalai Lama su savo vienuoliais.:) Tyra širdis -tai nekaltumas, noe. Ego - tai kaltės pasirinkimas. Šv.Dvasia - tai pasirinkimas nekaltumo. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę mes renkamės tarp kaltės ir šventumo ir taai įtakoja visą visatą. Nėra kitų alternatyvų, kaip tiesa ar iliuzija. Jos opozicijoj, tad negali abi būti tikros. Todėl esame arba kalti, arba tyri, surakinti arba laisvi, laimingi arba nelaimingi. Davimo kaina yra priėmimas. Jei matome kitame šventumą, jei matom Kristaus veidą kitame, šventėjam patys. Tai vadinama šviesos nešimu. Politikoje vyksta atvirksčias procesas - kievienas nori įžvelgti kito kėslus, konfliktuoja ir tuom tik stiprina savąjį ego. Geras politikas turėtų būti nepažeidžiamas. Bet ir krikščionis turėtų būti NEPAŽEIDŽIAMAS. Ir ne iš bukumo, o dėl to, kad tai tobula laisvė nuo tikėjimo, kad kas nors kitas gali tau ką nors padaryti, o ne tu pats sau. Jei esi priėmęs Susitaikymą su Dievu sau, tai nepažeidžiamumu demonstruoji, kad tavo susitaaikymas skirtas ir jam, nes tu demonstruoji, kad neįsižeisdamas jo neapkaltinsi, neužmesi jam kaltės. Tada tiesiog net nebus ką atleisti.Jei parodom kam nors, kad jis yra mus įžeidęs, tai mokinam jį ir save, kad tai, kas nėra nuo Dievo, turi galios mums, Dievo sūnumss. Dievas yra visa ko priežastis, o kaltė nėra iš Jo kilusi. Be priežasties niekas neegzistuoja. Protas yra VIENAS ir priežastis viena. Reikia išmokti atskirti bepriežastinius dalykus, kurie yra iliuzijois ir todėl realiai neegzisstuoja. Galia, kurią Dievas yra davęs savo Sūnui yra ir Jo galia ... Ups, gal aš per daug nuvažiavau į mistikos lankas? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19311