Noe, manau, kad per didelis pasitikėjimas Dievo gailestingumu reiškia
manymą, kad už klaidas neteks susimokėti ir sąmoningą taisyklių
nepaisymą, nes priežasties - pasekmės dėsnis galioja tiek fiziniame,
tiek dvasiniame pasauliuose. Kaip ir energijos tvarumo dėsnis, jei ką. O
gal net ir visi kiti, nes dvasia galų gale veikia ir materiją... nėra
kažkokio tai priešiškumo tarp kūno ir dvasios. Ir nesakiau šito.
Kalbėjau tik apie liuzijas, kurias gimdo riboti ar net klaidingi kūno
pojūčiai ir iš to daromos išvados. Štai ir apie tą kunigą juk ne
viską žinojai.  Gal  nuo pasekmės ir gali išgelbėti  didelė atgaila
bei  stebuklas. Bet  neaišku kodėl Šv.Paulius tuo nepasinaudojo, kad
išgydytų savo dieglį šone.  Tačiau  ir ta pasekmė, tinkamai suprasta,
 juk moko mus. Man, va nesenai teko patirti melagingų apkalbų antplūdį
iš vienos moters. Galėčiau manyti, kad piktoji dvasia puola. Žinoma,
iš pradžių susierzinau, nes ja patikėjo rodos tokie šviesūs žmonės,
kaip viena gera mano pažįstama profesorė - tai buvo skaudžiausia...
Bet, gerai pagalvojus, o juk teoriškai žinau, kad priežasčių nereiktų
ieškoti už savęs ribų, visgi kartais irgi  leidžiu sau  ieškau tų
kaltų...  bent jau politikoje... ir gal ne kartą kaltinau Bušą, Putiną
ar kokius chazarus... Tad puoliau atgailauti ir patikėjau problemą
Šv.Dvasiai. Viskas. Greitai ir profesorei paaiškėjo kas ir kaip. O ta
moteriškė staiga ėmė reikšti man savo simpatijas. Tiesiog nežinai
žmogus iš kurios pusės gali ateiti atsakas į tavo "nuodėmę", kaip
reakcija į tavo atsiskyrimo mintis ar darbus su gera pamoka. Pvz. jei
sureaguoju į kito žmogaus daromą man neteisybę, (o melas juk yra
niekas, padarytas iš nieko ir į nieką turėtų virsti) aš suteikiu tai
neteisybei gyvybę savyje. Tas pat su visom tom medijos ar internetinėm
apkalbom - "o,  tas tai vagis:, "tas sukčius", tas stukačius", tas
kėgėbistas" ir t.t. Kas priima tokias kalbas širdin, tas gali
nukentėti. Iki šiol nesuprantu, kodėl buvau taip apmulkinta banko ir
praradau daugiau nei ketvirtį milijono. Kita vertus, nėra lengva ieškoti
priežasčių vien savy. Nes pradedi nejučiom save kaltinti. O kaltės
jausmas, kaip žinia, prašosi bausmės...:)  

 Numirti su Jėzumi turėtų  mūsų ego. Romieji paveldės žemę, sakė
Jėzus. Manau, tai reiškia, tai, kad išmoktume neužsigauti dėl kitų
klaidingo elgesio. Kai mes imame gintis, tampame pažeidžiami. Nes ir
įžeidimas ir užsigavimas kyla tik iš ego. ginam tik savo ego. Kai jo
neginam, leidžiam nukryžiuoti, nuginkluojam puolančiuosius. Mūsų
šventojo Aš jie įveikti negali. Romumas - pasitikėjimas Dievu,
dieviškumo savybė. Puolančiojo ego stiprėja susidūrime. Susidūrimo
išvengimas - tai taikos siekimas, bet ne iš bailumo. Tą demonstruoja
Prisikėlimas. Romusis gali būti išbandomas taip, kad rodos visa pasaulio
tamsybė prieš jį sukyla, bet jie nieko jam negali padaryti. Kai kitas
žmogus žlunga, jis laikosi, nes žino, kad blogis bejėgis prieš jį.
Tas kuris įveikė kitą jėga, gal ir stiprus, bet tas kuris įveikė savo
ego, tampa galingu. KAi žmogus randa savyje tai kas tikra ir pastovu,
tampa dieviškai ramiu. Štai iš tos ramybės galima atpažinti tikruosius
kunigtus. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19700