Radau kažkieno nuomonę apie gyvūnų gėdą internete. Jei netingi, skaityk. "Apie paukščius daug neišmanau, bet paimkime pavyzdžiui šunis - daug žmonių sako kad jie turi kažkokią aukštą moralę: atrodo susigėdę kai padaro ką nors blogai ir panašiai. Tačiau iš tiesų tai yra instinktai, atsiradę evoliucijos būdu, viso šunų prijaukinimo laikotarpiu (keliasdešimt tūkstančių metų). Tiems šunims, kurie nesugebėdavo gerai sugyventi su žmonėmis, tekdavo lėkti į mišką, o tie, kurie būdavo geriau prisitaikę - likdavo. Buvo atliktas toks eksperimentas, kuris, nors su morale nesusijęs, šį tą paaiškina: Išdėliotos trys dėžės, ir paimtos trys grupės gyvūnų: šimpandzės, vilkai ir šunys, visų po lygiai. Eksperimentas buvo atliekamas norint išsiaiškinti gyvūnų socialinius gabumus. Eksperimentatorius privesdavo po vieną gyvūną prie dėžių, ir baksteldavo į vieną iš jų. Šunys prieidavo prie būtent tos dėžės, imdavo ją uostinėti - matyt galvojo, kad jam rodoma kur padėtas maistas. Vilkai ir šimpandzės pasirodė gerokai prasčiau (nors vilkai labai artimi šunims, o šimpandzės gerokai gudresnės). Maža to, net kelių mėnesių šuniukai susidomėdavo ta dėže, į kurią pastuksenama. Eksperimentas taip pat buvo pakartotas į dėžę parodant pirštu bei žvilgsniu. Ir čia šunys pasirodė žymiai geriau. Išvada - šunys turi įgimtų bendravimo su žmogumi įgūdžių (net maži šuniukai sugeba teisingai reaguoti į kai kuriuos žmogaus gestus), ir visa tai yra atsiradę evoliucijos būdu. Šunys (kitaip nei, pavyzdžiui, žirafos) iš tiesų mato, kada žmogus supyksta, o tuomet paprastai reaguoja vedami instinkto - stegiasi atrodyti "susigėdę": priglaudžia ausis, nuleidžia uodegą ir labai, labai gailiai žiūri. Nes matyt anksčiau tuos šunis, kurie nesugebėdavo atpažinti savo šeimininko nuotaikos paprasčiausiai išmesdavo - juk niekam nepatinka šuo, kuris kambaryje prišika ir neparodo nieko, kas mums, žmonėms būtų panašu į gėdos jausmą. Tai yra natūrali atranka visame gražume: šunys prisitaikė sugyventi su žmonėmis, o tam, kad su mumis sugyventi, matyt reikia kažkokių bendravimo įgūdžių (kaip kad atpažinti gestus bei nuotaikas), o galbūt net gabumų imituoti tam tikrus mums atpažįstamus jausmus: gėdą, baimę, meilę ir t.t. Šunys iš tiesų jaučia, kad padaryta kažkas blogai, tačiau tai nėra protinės veiklos rezultatas, o tik instinktai." Beje, neatpažįstu. Iš kur išdygai, k? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19700