Juozas Balčikonis pasakojo, kad J. Jablonskis kartą norėjo sužinoti, ar 
žemaičiai tam tikrų veiksmažodžių, numetę esamojo laiko trečiojo asmens 
galūnę -a (pvz., važiuoja), dar palieka j, ar ne.
J. Jablonskis tada važiavęs su vienu žemaičiu prie Kelmės ir sakęs jam: 
„Aš važiūju“. Žemaitis atsakęs: „Tap, tap, puonali!“. Toliau kalbininkas 
sakęs: „Tu važiūji“. Žemaitis vėl: „Tap, tap, puonali!“. Paskui J. 
Jablonskis klausęs: „Vuo ons kon dara?“, laukdamas atsakymo „važiū“ arba 
„važiūj“.
O žemaitis, pamatęs netoliese einant žmogų, atsakė: „Ons tuoks soskis, 
ons piests et!“.
Taip kalbininkui ir nepavyko sužinoti rūpimo tarmės fakto.