Cia man kazkas sunkia vaikyste bando pripaishyti, bet del shio atvejo matyt 
teisus buvo - yra pas mane tokia trauma. Man buvo koki dvylika metu, 
atostogavom su tėvais Adleryje - nedidelis kurortas prie Sočio. Kažkur 
kulniavom, ir prie musu priejo kazkoks vietinis diedukas - "Atsiprashau, tik 
norejau paklaust - Jūs turbūt atvažiavę iš kažkur,nevietiniai ?". Mes aišku 
taip, ir klausiam iš kur žino ir kodėl jam tai įdomu. O diedukas atsakė, 
ramiai ir mandagiai - "Matot aš čia vietinis ir pastebėjau,kad jūs per 
gazoną kampą nukirtote. Gal galėtumėte vaikščioti takeliu ? Tikiuosi tai 
nelabai sunku. Nes jūs išvažiuosit, o mums reiks likti čia ir gyventi". 
Nezinau kodėl, bet tokio elementaraus argumento man užteko dvidešimčiai ir 
daugiau metų į priekį - vaikščiojimai gazonais, parkavimais invalidu 
vietose - 100% tabu.

> patarimu tai siaip buvo cia normaliu. yra mokamos aiksteles, yra namo 
> bendrijos. yra ir kitu variantu. pirk garaza pvz. kodel mano senelis ir 
> tevas galejo vaiksciot po 3-4 km kasdien i garaza o tu ne? irgi augino 
> vaikus, state namus, dirbo darba. ir nenumire nuo to, kad ant zoles 
> neparkavo. net nevaiksciojo per gazonus, ir kitiem dar ausis nulupdavo uz 
> tai.
>