"Aš vadinu transcendentaliniu kiekvieną pažinimą, kuriam apskritai labiau rūpi ne objektai, bet būdas, kuriuo mes pažįstame objektus, kiek šis būdas turi būti galimas a priori. Tokių sąvokų sistema būtų vadinama transcendentaline filosofija". (GPK, 69-70 p., 1996 m, Vilnius, Mintis, R. Plečkaičio vertimas). Man keista, kai žmonės, aiškindamiesi dėl Dievo, pyksta. Jeigu jie prisimintų, kad kalba apie gėrio, džiaugsmo ir ramybės šaltinį, galbūt susigėstų, nurimtų ir nusišypsotų :)