O dabar sėdžiu, žiūriu į begėdiškai apsinuoginusį kaštoną ir kartoju D. Urnevičiūtės (?) eiles: Išsivirsiu arbatos / nuo meilės, nuo skausmo, nuo ilgesio / ir nuo to nežinojimo, kai kūną degina šaltis. / Devynetą kartų rankas žolėmis suvilgysiu, / kad išdiltų randai, kad ištirptų klaidos ir kaltės... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17174