Šiandien vėl spanavau tradicinį sapną - mano tėtis nupirko mums iš kažkokio praturtėjusio diedo/mafojozo/valdininko didžiulius namus, nes jam tapo per maži. Gatvelė, kylanti į kalną kaip kokiam Antakalnyje ar Naujininkuose, senas namukas su mediniais raižiniais. Daug kambarių, dideli ir visai mažučiai, kai kurie kažkaip labai senoviškai apklijuoti tapetais, vietomis atsilaupiusiais. - Teks nemažai remontuoti, - sako tėvas. Durys senos, negražios, apspardytos, purvinokos. Šildoma pečiais, su koklinėmis karūnomis, gražūs. Tie iškūrenti, traška, namuose šilta. Pečių šiluma visai kitokia, nei kokio dujinio katilo ar tuo labiau centralinio šildymo. Daug senoviškų baldų. Mano kambaryje didelis, nors paprastas stalininis rašomasis stalas. Didžiulė senoviška lova. Langai dideli. Grindys šį kartą lentų, dažytos. Daug raižytų bufetų, spintų, kelios metalinės skulptūrėlės - gal arkliai. Vėlus vakaras arba naktis, apšvietimas elektros, vėlus ruduo - kaip dabar. Namuose jauku. Vaikštau, bandydama susipažinti su kmbariais pirmame ir antrame aukšte, kur dar yra mažyčių kambariukų po stogo nnuožulnia dalimi. Girdžiu kaip tėvas kalba, kad paėmė paskolą ir teks mokėti visą gyvenimą. - Jei būsiu gyvas, išmokėsiu, - sako. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17174