O aš labai anksti pradėjau žiūrėti Miltinio spektaklius, gal nuo 14 metų. Patikėk, dar nieko nesuprasdama kantriai sėdėdavau ir žiūrėdavau galvodama, kad aš vis tiek turiu pralaužti tuos ledus. Tik vėliau supratau, kad viskam savas laikas, kad ne tik prigimtinių dalykų, perskaitytų knygų reikia tam, kad kažkas atsivertų, bet ir tavo paties gyvenimo istorijos. Vėliau eidavau į repeticijas, sėdėdavau su kitais įsibrovėliais slėpdamasi nuo Miltinio, žiūrėdavau spektaklius atsisėdusi ant laiptelių, po spektaklio eidavom pratęsti... Baisu, kai pagalvoji, kad labai daug iš tų žmonių nebėra: natūralios mirtys, savižudybės, avarijos... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17174