Labiausiai visą gyvenimą bijojau tik dantistų su jų siaubingą garsą
keliančiomis išklerusiomis bormašinomis. Vien išgirdus tą balsą kojos
sulinkdavo. Dabar lyg jau nereikėtų bijoti, bet kažkokia nematoma ranka
prilaiko, o dar vidinis balsas sako: - skylutė dar nedidelė, nedidelė,
danties neskauda?- neskauda- nueisi rytoj arba dar geriau- poryt. Žinote,
tas vidinis balsas toks galingas ir įtaigus- labai sugeba įtikinti,o
sąžinės balselis toks laibutis, silpnutis vos girdimas, nors velniškai
įkyrus. Na, tiesiog nežinau ką daryti. Neičiau, bet ta sąžinė per
mėnesį jau baigia užknisti. Gerai, ryt grįžtu iš Vilniaus ir pirmyn.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17174