Netoli sodybos turiu kaimyną, vilnietį,jaunystėje kaimietį.
Pensininkas. Žiemą su žmona gyvena Vilniuje, pavasarį atskrenda į savo
sodybą. Augina daržoves pardavimui. Hektarais. Gerai sugyvenam- nes
nesimušam.  Paskolinu technikos, tai rudenį apdovanoja daržovėmis.
Labai skanios bulvės, saldžios morkos, brokėliai, kopūstai. Atvežė
visų po maišą. Nenorėjau  kopūstų, bet tiesiog per jėgą įbruko.
Labai ačiū, bet man pakaktų vienos, dviejų galvučių,  skaniau
švieži nei perrūgę. Štai ir problemėlė iškilo- ką daryti su
kopūstais? Galvojau net paridenti nuo kalniuko, bet...nepatogu. Žmogus
vargo augino. Negalima taip. Nors ilgai laikant jie vistiek supus. Tiek jau
to.  Šiandieną gerokai žemė pradžiuvo, tai nutariau išvežti dalį
lapų. Traktorius lengvai užsivedė, įjungiau bėgį ir nuvairavau prie
krūvų. Su šakėmis daug nepaimsi, tai lapus kasiau su sniego kastuvu-
tada yra kas kelti. Taip sukroviau vieną, antrą, pradėjau trčią.
Priekaba jau artipilnė. Gerai, kad lapai susigulėję, drėgni,
susislėgę, todėl daug galima sukrauti ir vėjas neišpusto. Su sausais
lapais būna vienas vargas. Sukroviau ir paskutinę krūvą. Priekaba -su
kaupu. Dar apgrėbsčiau . Vienoje vietoje tarp nemažų akmenų vėjas
buvo pripustęs nemažai lapų, todėl pradėjau juos iš ten su grėbliu
krapštyti. Pajutau, kad grėbiu kažką sunkesnio. Negi
kopūstas?-dingtelėjo mintis. Dar atsargiai brūkštelėjau grėbliu, nes
tie plastmasiniai dantys labai silpni, tuoj nulūžta. Išridenau lapais
aplipusį "kopūstą". Tai buvo didelis ežys. Jis miegojo susisukęs į
kamuoliuką. Atsargiai  paėmiau su visais lapais ir padėjau atgal tarp
akmenų, o iš viršaus dar užklojau . Tegul sau ramiai miega. Kai
atsibus-  saulelė jau bus pabudinusi svietą, vėl bus šilta ir gera.
Labanakt , ežy, saldžių sapnų.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17174