kai namuose nebuvo katinu ir duoninej buvo apsigyvene peles, mes ten duonos nebelaikeme. padedavome tik tiek, kad turetu paesti. dabar as i ta duonine susidejau pigmentus ir oksidus. tuomet pazindavom savo peles is veido. vienas buvo Pyplys, rudesnis uz kitas ir mazas dar. karta jis nukrito nuo spintutes ir, matyt, susitrenke galvele, nes tapo toks apatiskas ir ilgainiui nudvese vargselis. bet tuo metu, kai dar tik tapo apatiskas, nezinojom, kad taip liudnai baigsis. bet jau buvo nerimo. mielas grizta vakare namo ir as, atidarius duris liudnu veidu, sakau: visgi tam Pypliui kazkas negerai, serga jis. i ka man atsako: motina, as nevesiu jo pas veterinara. net as nustebau. sakau, mielasis, kaip tu gerai mane pazisti, bet man dar nebuvo tokia mintis atejus i galva. o jis: tau jau buvo ant liezuvio galo. paskui sake, kad butu nuvezes, tik pas veterinara pats peles nebutu neses. idomu visgi, ka butu pasakes veterinaras? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17309