Rizikinga įrodinėti, kad Dievo vardo tarimas be reikalo yra didesnė nuodėmė nei žmogžudystė, turint galvoj mūsų (o ką jau bekalbėti apie tavo:)))) Dievo sampratą. Regis, tas pats F. Villonas mūsąjį Dievo ilgesį ir supratimą palygino su ilgesiu kirmino, kuriam dievas yra „skaistus lavonas“. Panašia samprata disponuojame ir mes. Vis dėlto, mielas ežerai, pagalvok, kaip jaustumeisi, jei tavo vardu pavarde būtų pavadinta kiaulė, tarkime. Juk įsižeistum? O ką bekalbėti apie paniekinantį vardo vartojimą Absoliutaus Gėrio? Šiaip, jei nužudytum, tarkim, mane, tai nužudytum ir save, o podraug ir Dievą. Visi dekalogo įsakymai yra susiję vienas su kitu. Juk yra įsakymas „nekalbėk netiesos“, vanasi, nemeluok. Tai kodėl liepiama garbinti ir mylėti Dievą, jei tai yra melagingi dalykai? Visą dekalogą galima sutraukti į vieną, vad. didįjį įsakymą: mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, protu, jėgomis, o savo artimą kaip save patį. Taigi kas nemyli Dievo, tas nemyli nei savo artimo, nei savęs. Viskas yra tarpusavyje susiję, kaip apibūdino Aišvas, bet vis vien reikia turėti vertybių hierarchiją. Nereikėtų taip suplakti proto ir intuicijos (nuojautos). Intuicija remiasi, tsakant, proto pakraštėliais, yra pasilypėjusi ant jų. O ką jau kalbėti apie dieviškąją intuiciją. Nebekalbu. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17309