mes pažįstam pasaulį tiek, kiek jį perdarom, sužmoginam; pažįstame
tai, ką įnešame į pasaulį - savo žvilgsniu, darbu, spėlionėmis;
naudodami skirtingas, net prieštaringas teorijas (newtonas-einsteinas);
bet jos veikia... tarsi pasaulis su mumis žaistų; šiek tiek
atsiskleistų, bet niekada iki galo; o gal net ne iš tikro.. mes liekam 
tarsi apsupti savo pažintinių galių veidrodžių; ...Ah, bear in  mind,
I have been bounded in a nutshell, and count myself a king of infinite
space... o pasaulis kaip daiktas pats savaime iš principo stūkso anapus
mūsų pažinimo; ir visgi kaip pasaulis tam pasiduoda? gal mes tik kaip
skruzdės keičiam aplinką, statom piramides? ir tiek čia tos tiesos?...
newtonas galvojo, kad pažindamas pasaulį, pažįsta Dievą;  kaip koks
anatomas; dabar jau jų nebemadinga tapatinti; Dievas, skirtingai nei xXas,
manau yra ne ekstensyvi mūsų pažinimo (technologijomis paremtos,
skruzdiškos perdirbimo pramonės) riba, bet principinio mūsų ribotumo
(t.p. ir pažintinių galių) tiesa; siena; raudų siena

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17309