„Visalaik primenu savajam,irgi tokiam, kad esu laiminga-nes laisva,- zinodama, kad jis galetu buti laimingas ir be manes“. Gal nežaiskim gūžynių, abr. Tie, kurie iš tiesų myli, visada trokšta būti kartu. Absurdas, jei tas, kuris mane myli, galėtų būti laimingas be manęs ir atv. Kaip čia įsikomponuoja senstantys kazanovos, šeimos išgelbėjimas ir laimė be? Ir kam aukotis bei vargti, jei gali bet kada išeiti ir būti laimingas su kuo nors kitu? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16667