„kazkada maciau filma apie mergaite“... Ar tau filmai yra įrodymas, kad „žmogus negali pasipriešint savo prigimčiai“? Tai ko tuomet žmogus apskritai vertas? Ar jis skiriasi nuo gyvulio, ar ne? Gyvulys irgi viską daro prigimties šaukiamas. Žinai, r, papasakosiu tau, kaip aš pirmąkart pamačiau gyvą transseksualą. Įėjau į mažą parduotuvėlę, ten buvo tik pardavėja ir... o Dieve. Garbės žodis, vos nenugriuvau iš pasibaisėjimo. Prie prekystalio stovėjo vyras mini sijonėliu, raumeningom kojom, kurios (turbūt keturiasdešimt penkto dydžio) buvo šiaip ne taip įvarytos į moteriškas basutes, pusė pėdų kyšojo lauke. Pečiai buvo kaip mūrininko, na, ir ūgis kaip aukšto vyro. Jis su pasimėgavimu kilnojo, žiūrinėjo juodas moteriškas kojines, kitokius moteriškus apatinius dalykėlius, ir tai jam aiškiai teikė malonumo. „Transvestitas?“ - norėdama pasirodyti supratinga, be įžangų užkalbinau jį. Ką jis man atsakė, nebeatmenu, tik vyriškai ėmė aiškinti apie savo, na, žinai pati apie ką. Esą tas daiktas vis vien nefunkcionavo, tai protingiausia buvę jį visai nurėžti. Daugiau nebepasakosiu. Iš jo burnos ėjo baisi smarvė, todėl aš pasistengiau kuo greičiau išmauti iš parduotuvės. Tai buvo siaubinga žmogaus parodija, karikatūra, ir turbūt vargu ar žmogus gali labiau save paniekinti. Na, nuotraukose aš jų mačiau dailesnių, bet vis vien jie man panašūs į kokį nors, tarkime, šaržą. Tai va, jie tenkina savo prigimties potroškius, taip sakant. Ir tu sakai toleruoti jų bėdą, ligą, moralinį nuopuolį (tai iš esmės moralinė problema). Palikti tuos vargšus nelaimėje, pritarti jų „santuokoms“, galop šitaip prisidėti prie visos visuomenės išsigimimo? Ar tai nėra baisus abejingumas žmogui, visiškas jo kaip asmenybės nevertinimas, kuris galop virsta neapykanta ne tik tam vienam žmogui. O tu tvirtini, kad myli juos. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16667