Vaikystėj glausdavaus tik prie močiutės ir pirmosios mokytojos (su kuria
iki šiolei bendraujam), suaugusiųjų pasauly esu nuo dvylikos... Prie
manęs glaudžiasi (jau seniai) nemažai ir visiems vietos ant mano peties
ir prie širdies pakako ir pakanka o aplinkinių ašarų sterblė pilna
visuomet... Nenoriu įsivažiuoti čia, nes toliau ir ilgai reikėtų
pasakoti apie mamą, kokia ji bebūtų - nesvarbu- aš privalau būti
dėkinga jai už man suteiktą progą pažinti pasaulį... Vakarykštė
drama tegul lieka kur buvus. tikiuosi ji niekada nepasikartos.Išeiti
trenkus viską - lengviausia, bet bobiškas smalsumas man neleidžia "o kas
bus toliau?" :) Dabar sandėliuke ieškau paslėptų jėgų, kad galėčiau
pastatyti kinų sieną, palikdama tik slaptas duris pro kurias galėtų
įsėlinti tik man mieli prisiminimai ir žmonės... Labai noriu
išsižliumbti, bet neišeina... gal mažai vandens geriu? ? ?  

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16667