ana savaite laidojom savo tevuka. jo gimtinej, siaures lietuvoj. katafalkas su uzrasu "nutrukusi styga" leke kaip nutrukes galva, visi paknopstom paskui. ka gi, jo laikas yra pinigai. vietine baznytele, devyniolikto amziaus baroko, dabar isgrazinta "saliovka" ir miegamojo liustromis. ypac iskalbingai atrodo viena tokia, kabanti ties barokine medine klausykla, tikru sedevriuku. vargonininkas arsiai minke vargonus, pats giedodamas. rodes, kad improvizacijai nera ribu, net keista, kad alikimas igavo savotiska monotonija. paklausiau salia sedejusiu vargamistros ir dainininkes ar, ju manymu, giesme ir akompaniamentas nors kada susieina? jos juokesi, bet zavejosi spontaniskumo ir vietinio kolorito saveika. bet ka norejau pasakyt: visi, susirinke i laidotuves ir atvaziave tuo paciu keliu, buvo pastebeje suarta lauka. juoda zeme isversta gabalais ir dar neapaketa (mano supratimu). zeme ne tik juoda juodutele, bet ir blizganti, tarsi butu riebi. pamaniau, gal tai nuo gelezinio norago (plugo?), bet, sako, ne. ji tokia yra pati - soti, derlinga. net man, miesto kiskiui, padare ispudi. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18657